Kosmoso sąlygos sukelia ilgalaikę ligą: ar tai sustabdys mus nuo noro keliauti už Žemės ribų?

Žmonija ilgai bijojo kosmoso ir jo atšiaurių sąlygų. Prieš pirmąsias keliones į orbitą galvojome, kad visą laiką gyvenome Žemėje, tad tik išskridus iš jos gali užvirti mūsų kraujas. Tai paneigti padėjo pirmasis gyvūnas, pakilęs virš Žemės ribų – šuo Laika. Tuomet, 1957 m., prasidėjo neregėto masto progresas. Iki šiol į bent 100 km nuo Žemės paviršiaus aukštį buvo pakilę daugiau nei 600 astronautų, ir kiekvienas iš jų pasakoja unikalias istorijas. Tačiau kas iš tikrųjų nutinka žmogaus organizmui pasiekus kosmosą?

Astronautams ima retėti kaulai ir blogėja rega

Vos papuolus į kosmosą daugeliui astronautų pasireiškia į jūros ligą panašus sutrikimas – kosmoso adaptacijos sindromas, kurio metu mūsų kūnas prisitaiko prie nežemiškų sąlygų. Kosmoso sąlygos – tai tarsi įvairių stresą sukeliančių procesų kompleksas. Kadangi dauguma stebėjimų yra atliekami Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), svarbu suvokti, kaip nuo Žemės skiriasi ten vyraujanti aplinka.

Viena pagrindinių sąlygų, nulemiančių atsaką į stresą, yra sumažėjusi gravitacija (mikrogravitacija). TKS taip pat pasiekia jonizuojanti radiacija. Tai reiškia, kad norėdami pamatyti Žemę iš toli, astronautai ne tik turi daugelį metų tam ruoštis, tačiau ir išgyventi nepalankias sąlygas.

Nereikėtų pamiršti, kad Tarptautinėje kosminėje stotyje saulė pakyla ir nusileidžia 16 kartų per 1 Žemės dieną. Dėl to sutrinka astronautų miego ritmas. Vakuumas atvirame kosmose sukelia dekompresijos ligą, o jonizuojanti spinduliuotė padidina kataraktos ir vėžio riziką. Mikrogravitacijos salygos gali pakeisti įvairių organų funkcijas ir jų veikimą.