Bene dramatiškiausias buvo galingas vainikinės masės išmetimas ir saulės blyksnis, išsiveržęs iš tolimosios Saulės pusės vasario 15 d. prieš pat vidurnaktį. Remiantis dydžiu, gali būti, kad išsiveržimas priklausė galingiausiai X kategorijai, kurią gali patirti Saulė.
Kadangi blyksnis ir CME buvo nukreipti nuo Žemės, mažai tikėtina, kad pamatysime kokių nors su geomagnetine audra susijusių padarinių, atsirandančių, kai išsiveržimo medžiaga atsitrenkia į Žemės atmosferą.
Tai apima ryšio sutrikimus, elektros tinklo svyravimus ir pašvaistes. Tačiau didėjantis aktyvumas rodo, kad artimiausiu metu galime tikėtis tokių audrų.
„Tai tik antras tokio dydžio aktyvus toli esantis regionas nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio“, – „SpaceWeather“ sakė astronomas Junwei Zhao iš Stanfordo universiteto helioseismologijos grupės.
„Jei šis regionas išliks didžiulis, kai jis sukasi į Žemę atsuktą Saulės pusę, tai gali duoti mums įdomių blyksnių.
Pasak „SpaceWeatherLive“, stebinčios saulės aktyvumą, vasario mėnesį Saulė išsiveržė kiekvieną dieną, o kai kuriomis dienomis blykstelėjo keli blyksniai. Tai apima tris antrosios galingiausios kategorijos M klasės blyksnius: M1.4 vasario 12 d.; M1 vasario 14 d.; ir M1.3 vasario 15 d. Sausio mėnesį taip pat buvo penki M klasės žybsniai.
Po M klasės žybsnio, įvykusio sausio 29 d., lengva geomagnetinė audra, iš žemos Žemės orbitos išstūmė 40 naujai paleistų „Starlink“ palydovų. Saulės išsiveržimo išmetimas Žemę paprastai pasiekia per kelias dienas, priklausomai nuo to, kaip greitai medžiaga keliauja. Likę vasarį įvykę žybsniai iki šiol buvo švelnesnės, C klasės kategorijos.