Neįvertintos studentų žinios ir menkos stipendijos
Pradėkime nuo to, kokia yra Lietuvos mokslo ekosistema. Čia vis dar ypač laukiami iš užsienio grįžtantys studentai. Jei prieš daugiau nei 10 metų prasidėjo bumas, kurio metu studijos užsienyje ėmė itin populiarėti, tai dabar jau galime pradėti diskutuoti ir apie tai, kokie yra esminiai lietuviško mokslo skirtumai. Nepaisant to, kažkodėl vis dar išskirtinai vertiname „užsienį.”
Šiemet Vilniaus Universitetas dar kartą pagerino savo reitingus ir pateko tarp 400 geriausių universitetų pasaulyje, bet vadovautis vien reitingais nėra prasminga. Į pirmuosius dešimtukus mūsų valstybės universitetams patekti praktiškai neįmanoma, tačiau tai nereiškia, kad mūsų mokslo kokybė – prastesnė nei užsienyje.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ko tokie reitingai neįvertina. Gyvybės ir fiziniuose moksluose itin svarbus praktikos aspektas, kuomet studentai atlieka ne teorinius baigiamuosius darbus, o keletą metų gali atlikti praktiką laboratorijoje dar bakalauro studijų metu. Lietuvoje, priešingai nei užsienyje – tai visiškai įprasta.
Tai reiškia, kad mūsų studentai daug greičiau išmoksta dirbti laboratorijose, planuoti savo eksperimentus, laiką, savarankiškai atlikti mokslinius tyrimus ir asistuoti ne tik doktorantams, tačiau ir laboratorijų vadovams. Didelėje dalyje Jungtinės Karalystės ar Amerikos universitetų, bakalauro studijos trunka 3 metus ir baigiamieji darbai dažniau yra teoriniai.
Nepaisant šių teigiamų aspektų, aiški ir kita medalio pusė. Tokia sistema atspindi ir daug didesnį studijų krūvį, kuomet laiką po paskaitų studentai turi praleisti mokslinėse laboratorijose. Dažniausiai tokia praktinė veikla yra visiškai neapmokama, o už bemieges naktis ir aukščiausius rezultatus geriausiame Lietuvos universitete mokama vos 50 eurų stipendija per mėnesį.