Mokslininkai, vadovaujami neurologės Jimo Borjigin iš Mičigano universiteto, tai pastebėjo dviem iš keturių intensyviosios terapijos skyriaus pacientų. Savo rezultatus jie paskelbė moksliniame žurnale „PNAS“ („Proceedings of the National Academy of Sciences“).
Gama bangų aktyvumo padidėjimas laikomas potencialiu tam tikros vidinės sąmonės biomarkeriu. Manoma, kad trys gretimos užpakalinės smegenų sritys, kuriose jis pasireiškė, yra savotiška „karštoji zona“, siejama su sapnavimu, regos haliucinacijomis sergant epilepsija ir kitomis pakitusiomis sąmonės būsenomis.
„Mažai žinome apie tai, kas nutinka, kai žmogus miršta“
Keturi pacientai buvo komos būsenos po širdies priepuolio intensyviosios terapijos skyriuje. Kadangi tokiais atvejais gali pasireikšti epilepsijos priepuoliai, jų smegenų bangos buvo stebimos elektroencefalografijos (EEG) metodu. Taip pat buvo stebimas jų širdies ritmas. Visais keturiais atvejais šeimos dėl prastos sveikatos prognozės nusprendė išjungti dirbtinį kvėpavimą, o vienu atveju – ir širdies stimuliatorių, rašo heise.de.
„Mažai žinome apie tai, kas nutinka, kai žmogus miršta“, – sako J. Borjigin. Aišku tik tiek, kad sustojus širdžiai prarandama į išorę nukreipta sąmonė. Tačiau, pasak mokslininkų, nežinia, ar tokiomis akimirkomis žmogus gali turėti vidinę sąmonę. Taip pat neaišku, kokiais smegenų procesais būtų galima paaiškinti įvairias artimos mirties patirtis – nuo labai ryškios šviesos iki jausmo, kad žmogus paliko savo kūną, apie kurias praneša iki 20 proc. širdies smūgį išgyvenusių žmonių. Šie klausimai paskatino J. Borjigin atlikti tyrimą.
„Ilgą laiką visi manė, kad smegenys priklauso nuo širdies, ir, jai sustojus, veikia kaip tylus žiūrovas“, – sako J. Borjigin. „Mūsų tyrimas rodo, kad galimai yra priešingai. Smegenys sparčiai suaktyvėja, tarsi būtų žadinamos iš vidaus“, – patikslina mokslininkė. Jos tarsi nujaučia, kad tuoj įvyks kažkas pavojingo gyvybei.
Paskutinė smegenų banga?
Vis dar neaišku, ką tai reiškia ir kam tokiu metu reikalinga subjektyvi sąmonė arba subjektyvus suvokimas. Mokslininkė svarsto, ar tai gali būti kraštutinė to proceso forma, kai smegenys pažadina naktį, nes dėl miego apnėjos sustoja kvėpavimas: „Ar šis gama pakilimas yra smegenų bandymas įsitikinti, kad išgyvensite šį išbandymą?“
Taip pat gali būti, kad smegenys reaguoja į deguonies trūkumą mirštant, jei prieš tai jos buvo traumuotos priepuolių, kurių metu gali sustoti kvėpavimas. Todėl tai gali būti tam tikra potrauminio streso reakcija. Gama bangų suaktyvėjimas pasireiškė tiems dviem pacientams, kurie prieš tai buvo patyrę priepuolių. Tačiau per paskutines 24 valandas prieš mirtį jų nebuvo ištikę.
Kitiems dviem pacientams, atjungus dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatus, nebuvo nei staigaus gama bangos padidėjimo, nei pagreitėjusio širdies plakimo. Vienu atveju EEG rodė trumpų aktyvumo protrūkių su pauzėmis (slopinimu) tarp jų modelius, o tai reiškė blogą prognozę. Antrojo paciento atveju širdies ritmo padažnėjimo nebuvimą greičiausiai lėmė tai, kad ji turėjo donoro širdį.
Su persodinta širdimi neįmanoma visiškai atkurti autonominės nervų sistemos, kuri padidina plakimo dažnį fizinio krūvio ar streso metu. Kadangi ši nervų kontrolė, dar vadinama vegetacine arba priverstine, gali būti svarbi gama aktyvavimui, kaip įtaria J. Borjigin, tai galėtų paaiškinti gama aktyvavimo nebuvimą šiems dviem pacientams.
Gama bangos suaktyvėjo ir mirštančių graužikų smegenyse
J. Borjigin neslepia, kad dėl mažo pacientų skaičiaus šie rezultatai dar labai preliminarūs ir negali žinoti, ką pacientai suvokė, kai mirė. Pasak jos, norint išsamiai suprasti, kodėl mirštant smegenyse padidėja gama aktyvumas ir ką tai gali reikšti, reikia atlikti tolesnius tyrimus su daugiau pacientų. J. Borjigin komanda jau pateikė paraišką dėl finansavimo kelių dešimčių pacientų duomenims analizuoti.
Dabartinis tyrimas patvirtino ankstesnius J. Borjigin tyrimų su žiurkėmis rezultatus. Dar 2013 m. ir 2015 m. moksliniame žurnale PNAS ji paskelbė, kad graužikų smegenyse pasireiškė stiprus gama bangų suaktyvėjimas, kai tik tyrėjai jiems – esant anestezijai – į organą suleisdavo kalio chlorido injekciją arba liepdavo įkvėpti anglies dioksido. Pirmoji priemonė sustabdo širdį, o antroji sukelia deguonies trūkumą visame organizme.