Anot jų, čia kiekviena herojų klasė turės unikalų, voratinklį primenantį, įgūdžių medį. Pačiame centre rasime svarbiausius herojaus sugebėjimus, o išsišakojančios gijos ves link specializuotų įgūdžių.
Žaidimo vadovė Corinne Busche pažadėjo, kad „The Veilguard“ įgūdžių sistema bus aiški ir suprantama visiems žaidėjams, o norint susikurti galingą personažą, nereikės naršyti internete ieškant įvairių instrukcijų, kaip tą padaryti – viskam pakaks pačiame žaidime pateikiamų paaiškinimų.
Tai išgirdus kyla jausmas, kad ponia Busche nėra naršiusi internete. Nei kiek neabejoju, kad po žaidimo išleidimo bus galima rasti krūvas įvairių įgūdžių statybos gidų, kurie bus gerokai įspūdingesni nei tie, kuriuos rekomenduos pats žaidimas. Žaidėjai visada nustebina ir dažnai randa būdų, apie kuriuos nepagalvoja net patys žaidimo kūrėjai.
Taip pat paaiškėjo, kad „Dragon Age: The Veilguard“ nebus tradicinio atvirojo pasaulio žanro atstovas, o bus stipriai orientuotas į misijas ir jų atlikimą. Kitaip tariant, mes mažiau klaidžiosime po pasaulį jį tyrinėdami, o labiau koncentruosimės į žaidimo keliamus iššūkius. Belieka tikėtis, kad tai nebus stipriai linijinis procesas galintis sukelti stresą arba... nuobodulį.
Juk būna, kad vieną po kitos vykdant labai rimtas misijas, kartais norisi nuklysti į šalį. Tiesiog tyrinėti aplinką nesiveliant į rūmų intrigas ir nekreipiant dėmesio į piktojo demonų karaliaus Pimpirdonijaus kėslus.
Nuklysti kažkur į žemėlapio pakraštį, rinkti retus augalus ir pernelyg apie pagrindinę misiją negalvoti. Gal pakeliui atrasti kalbančių barsukų koloniją, nugalėti jų amžinus priešus piktuosius šeškus ir tada, tapus Didžiuoju barsuku, toliau tęsti savo kelionę kaip niekam nežinomas valstietis, kuriam likimas lėmė tapti pasaulio gelbėtoju.
Na, neslėpkim, kartais tikrai to reikia.