Po ilgų bandymų Zinai galiausiai pavyko iškepti naminę čiabatą – kai supratau, kur sėkmės paslaptis, buvau labai nustebusi

Įdomu, kiek gerų receptų neturėtume, jei ne maisto tinklaraštininkių, dosniai besidalijančių receptais, atkaklumas. Antai Zina Bružienė, tinklaraščio „Zinos virtuvėje“ autorė, čiabatą norėjo iškepti jau kadais – nuo tos dienos, kai dar sovietmečiu jos paragavo pirmą kartą.

„Kai 1985 tuometinėje Čekoslovakijoje pirmą kartą paragavau čiabatos, atrodė, kad nieko skanesnio nebėra, ir grįžusi į Lietuvą dažnai apie ją svajodavau. Bandžiau pati ją kepti, kūriau įvairiausius receptus ir variantus, bet išeidavo tik mielinė bulka ar pyragas. Kad ir kokio skanumo bebūtų, buvo ne tas. Jokių jutubų nebuvo, sovietinių laikraščių paskutiniuose puslapiuose galėdavai rasti nebent uzbekiško plovo gaminimo aprašą.

Ir koks buvo mano nustebimas, kai, daug vėliau radusi tikrą receptą, suvokiau – čiabatos esmė ne produktuose, o technologijoje. Jos kildinime ir prisotinime deguonimi. Iš čia ateina ne tik tie fantastiški oro burbulai, bet ir unikalus skonis, kvapas, poskonis“, – pasakoja.

Tinklaraštininkė akcentuoja: pagrindinis tikros čiabatos ingredientas – laikas. O tada – vanduo. Čiabata net vadinama 70, 80 ar 90 procentų vandeningumo.

Naminė čiabata

Dviems kepaliukams reikės:

500 g miltų,
450 ml vandens,
1 a.š. druskos,
1 a.š. cukraus,
7 g sausų mielių.

„40 ml alyvuogių aliejaus galite pilti, galite nepilti. Su aliejumi gaminta čiabata bus truputį sunkesnė, drėgnesnė, blizgesnė ir ilgiau laikysis. Be aliejaus bus trapesnė, lengvesnė, greičiau džiūstanti, bet tokia tikresnė, labiau čiabatiška“, – sako Zina Bružienė.

* Visus produktus, kaip teigia tinklaraštininkė, reikia tiesiog sumaišyti šaukštu. Tešla bus labai minkšta, labai lipni, nepasiduodanti jokiam formavimui. Tokia ir turi būti.

* Tada reikia uždengti ir palikti valandai.

* Po to ją reikia „vėdinti“ – drėgnomis rankomis imti tešlą už krašto, pakelti kiek galima aukštyn, pajudinti lyg audeklą ir paguldyti ant likusios inde. Tada imti tešlos kraštą kitoje vietoje ir atlikti tą pačią procedūrą. Taip „pavėdinti“ iš visų keturių pusių po vieną kartą. Dėl to geriausia čiabatą užmaišyti keturkampiame inde.

* Tada tešlą vėl uždengti ir vėl palikti valandai. Po kiekvienos procedūros tešla bus vis brandesnė.
* „Vėdinimo“ procedūrą kartoti 4 kartus. Po paskutinio karto palikti kildintis 2 valandom, po kurių ji bus pilnutėlė burbulų burbuliukų.

* „Nuo šios akimirkos toliau viską darome maximaliai atsargiai, stengdamiesi kuo mažiau burbulėlių pažeisti. Stalą labai gausiai pabarstome miltais, dubenį apverčiame ir leidžiame tešlai pačiai išsmukti, nekišame pirštų. Tada pamiltuojame, atsargiai padaliname per pusę, suformuojame kepalaičius (čiabata niekada nebūna idealios formos, nes saugome oro pūsleles), dedame į kepimo indą taip, kad jie nesiliestų, pridengiame rankšluosčiu ir paliekame dar valandai.

* Tada pašauname į 240° įkaitintą orkaitę. Apačioje dedame indą su vandeniu ir kepame 17 min. Tada vandenį išimame ir kepame dar 17 min.

* „Tiesa, dažnai italės šeimininkės po 2 val. kildinimo tešlą deda į šaldytuvą ir laiko per naktį. Aš jau taip nebežaidžiu, bet tikrai kada nors pabandysiu. Dabar parduotuvėse galima įsigyti tikrai labai skanių čiabatų, bet tokia namuose išvėdinta, išmylėta, iškildinta ir išpuoselėta vis dėlto yra nepalyginamai gardesnė“, – tikina tinklaraštininkė nuo pajūrio.