– Negalėjau jūsų nepakalbinti – sakykite, iš kur tas noras maistą pateikti taip, kad net ir valgyti gaila būtų?
– Na gyvena manyje tas noras patiekti maistą įgyvinant, įterpiant gamtos atspindžius, pasakų motyvus. Iš kur jis? Gal iš meilės ir begalinio ilgesio vaikystės vasaroms, kurias mes su jaunesniu broliu leisdavome pas bobutę Anykščių rajone.
Man nereikia savęs spausti, galvoti ką čia padarius, kuo nustebinus aplinkinius. Viskas vyksta savaime. Tarkime, darau šaltibarščius, nueinu į daržą krapų, skindama jaunučius lapelius nuskinu ir keletą suaugusių stiebų agurkų marinavimui. Bet žvilgsnis užkliūva už išsišakojančio stiebo ir mintyse susiprojektuoja supynės. Kas gali suptis ant supynių šaltibarščiuose? Kiaušinis! Kad supynės laikytųsi reikia jas įbetonuoti į agurką. Taip ir smaginuosi.
– Akivaizdu, nemėgstate standartų: tarp jūsų gaminamų patiekalų mačiau įvairiausias košes, kepsnius, desertus ir viskas patiekta su nepaprasta fantazija. Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Ne tai kūryba, ne tai pusamžės moters viduje gyvenančios nenuoramos mergaitės žaidimai. Visada visur norisi gėlių, medžių, paukščių, vėjo, lietaus, ugnies, žemės. Norisi gėrėtis, sukvėpti, sugerti, išglostyti, išmyluoti. Kartais jaučiuosi tikra gėlėdra. Brendu per pievą ir ryju lauko gėles bent akimis. Žiemą gėles atstoja snaigės...
– Spėju, namiškiai vertina jūsų pastangas?
– Namiškiai – vyras ir keturi sūnūs – pratę prie tradicinės mamiškos virtuvės. Košės, blynai, varškėčiai, bulvės, mėsa. Patiekalai papiešti, apkaišyti, pagaminti su džiaugsmu, pasimėgaujant.
– Kai tarėmės dėl pokalbio, pasakėte, kad tai – konservavimui skirta diena. Ką ruošėte šaltajam sezonui? Gal pasidalinsite receptu?
– Tąkart ruošiausi gliaudyti vyšnias uogienei. Eilėje laukė vėlyvieji serbentai.
Kasmet pasigaminu raudonųjų ir juodųjų serbentų drebučių. Nostalgija veda į vaikystės vasarų prisiminimus, kur pas babą palei namą augo milžiniškas baltųjų serbentų krūmas. Uogoms sunokus nuskindavome, sumaldavome, išspausdavome per dvigubą marlę ir subėrę tiek cukraus, kiek serbentų sunkos, sukdavome dideliu mediniu šaukštu į vieną pusę, kol cukrus burnaprausio bliūdo dugne nustodavo gurgždėti, masė imdavo tirštėti.
Tuomet supildavom ją į ant tvoros saulėje iškaitintus stiklainius, kur, tarsi fėjos burtų lazdelės paliesta, saldi masė virsdavo tvirtais drebučiais.
Šiandien taip paruoštų drebučių su cukrumi, tik santykiu 2:1, prisišaldome. Atšilęs tai yra puikus pagardas prie rytinių košių, blynų ar ledų.