Vėlyvųjų pusryčių gimtadienis
Kitaip nei su daugeliu patiekalų ar maisto tradicijų, galime įvardinti ne tik vėlyvųjų pusryčių kilmės šalį, bet ir gimimo datą. 1895-aisiais britų rašytojas G. Beringeris Jungtinėje Karalystėje išpublikavo straipsnį, kuriame ragino priimti šią naujovę ir sugalvoti jai tinkamus patiekalus.
„Vėlyvųjų pusryčių tradicija unikali tuo, kad ji gimė ne organiškai kintant skoniams, bet vienam žmogui ją paprasčiausiai sugalvojus. G. Beringerio siūlymas anglams buvo paremtas tuo, kad sekmadieniais daugelis mėgsta ilgiau pamiegoti, tad pusryčiai galėtų būti valgomi vėliau. Kartu rašytojas norėjo, kad šis patiekalas skatintų bendrauti, džiaugtis bičiulių draugija ir, kaip pats rašė, „nušluotų prieš tai buvusios savaitės rūpesčius bei voratinklius““, – pasakoja maisto gamybos ekspertas Aidas Poleninas.
Kaip bebūtų keista, siūlymą visų pirma išgirdo ne patys britai, o amerikiečiai, kurie šią idėją išpopuliarino. Neabejotinas vėlyvųjų pusryčių karalius, Benedikto kiaušinis, taip pat sugalvotas Niujorke – mieste, kuris iki šiol garsėja bene gausiausiu jų pasirinkimu.
„Vėlyvųjų pusryčių idėja gimė norint sukurti patiekalą, kuris skatintų džiaugtis laiku su šeima ar draugais, todėl dažniausiai jie buvo valgomi restoranuose. Dėl šios priežasties susidarė įspūdis, kad populiariausi vėlyvųjų pusryčių patiekalai – Benedikto kiaušinis, saldūs blynai su vaisiais, kiaušinienė su šonine – gerokai patuštins piniginę. Visgi, gaminant juos namuose, galima apsieiti be didelių išlaidų“, – tikina A. Poleninas.
Padrąsinimas eksperimentuoti virtuvėje
Jei JAV vėlyvieji pusryčiai mėgstami jau ne vieną dešimtmetį, Lietuvoje ši tradicija dar gana nauja ir besiformuojanti. Dėl to pasikukliname ir juos gamintis patys.
„Tipinis vėlyvųjų pusryčių patiekalas susideda iš kelių ingredientų. Pavyzdžiui, sumuštiniai su lašiša ar plėšytu kumpiu pagardinami salotomis, o šalia kiaušinienės tiks dviejų rūšių mėsa ir šviežios daržovės“, – pastebi A. Poleninas.
Anot „Maxima“ komercijos vadovės Vilmos Drulienės, įvaizdis, kad vėlyvieji pusryčiai būtinai kainuos brangiai, susidaro ir dėl juose naudojamų produktų – lašišos, šoninės ar retesnių vaisių. Visgi, receptuose dažniausiai tėra vienas toks ingredientas, o dalį vėlyvųjų pusryčių galima pasigaminti ir visai neišlaidaujant – iš bananų, uogienės, jogurto ir kitų įprastų produktų.
„Vėlyvųjų pusryčių kaina drastiškai nesiskiria nuo kasdienio pusryčių meniu. Pavyzdžiui, šoninės, valgomos ir su kiaušiniais, ir su sumuštiniais, ir netgi su blynais, 200 g kainuoja apie 3 eurus, tačiau vienam vėlyvųjų pusryčių patiekalui reikia tik kelių jos riekelių. Tad šio kiekio užteks pasigardžiuoti dviese ar trise. O daugelį vėlyviesiems pusryčiams reikalingų prieskonių jau turime savo virtuvėse“, – teigia A.Poleninas.
Trys nebrangūs vėlyvųjų pusryčių receptai