Fausta Marija Leščiauskaitė išrinko skaniausių grybukų 5-uką ir negali atsistebėti: net tautinio paveldo kepiniuose randama palmių aliejaus

Vieną naktį rugsėjo pradžioje užklejojau norinti grybukų. Žinote tą naktinį norą, kuris išvirsta į obsesiją ir nebežinai, kur dėtis? Deja, naktį Vilniuje grybukų negausi. Kalbu apie kepinius, nes haliuciogeninių grybų nakčia gauti ko gero daug lengviau nei grybo formos sausainį. Tiesa, mano informacija asmeniškai nepatikrinta, narkotinių medžiagų nevartoju ir kitiems nepatariu, geriau lavinkite vaizduotę – ir patiems su savimi bei nuo savęs bus įdomiau gyventi.

Tąkart grybukų negavau, tačiau po savo sparnu priglaudžiau begalę patarimų iš savo skaitytojų, kur jų kitu metu nusipirkti pačių skaniausių. Žmonės rekomendavo dešimtis vietų ir kitą dieną aš nusprendžiau išbandyti kelias jų. Taip prasidėjo „Grybukų kovos“, transliuotos mano instagramo paskyroje nuo rugsėjo iki pat gruodžio mėnesio.

Per tą laiką išbandžiau 27 skirtingus grybukus, o parduotuvėse pagal sudėtis ir išvaizdą išstudijavau dar didesnį skaičių grybukų. Kepiniai kovojo vienas prieš kitą, prieš atsitiktinę tvarka surastą priešininką. Pavyzdžiui, „Monami“ kepyklėlės grybukai kovojo prieš „Šokolado meistrų“ grybukus, o „Pyraginės“ („Leoginta“) grybukai – prieš „Močiutės kepyklėlės“. Antrame etape iš pirmojo etapo nugalėtojų atrinkau 8 geriausiuosius ir į finalą grąžinau vieną pirmojo etapo neapraėjusį kovotoją.

Be minėtųjų išbandžiau „Kmyninės“ („Biržų duonos“), „Šakočio“ kepyklos, Radviliškių kaimo kepyklos, „Rugelio“, „Alkavos“, „Prezzo“, „Heydekrug“, „Rūtos“, „Vasauros“ (Šiauliai), „Injustos“ (Šiauliai), „UAB Riešutukas“ (Marijampolė), „Gingermour“ (Kaunas), Kuršėnų (kepama ten pat, kur Kuršėnų vyniotinis), „Močiutės meduolių“, nežinomo kepėjo iš kaimo greta Marijampolės, „Cluizel“ (Prancūzija), kepėjos iš Kelmės, pavarde Kasputytė, „Nupjauk grybą“, „Ramunės kepinių“, Vytauto Draugelio („Tymo“ turgus), „Laimutės Sadauskienės“, ir „Skonio ir kvapo“ grybukus.

Deja, nors buvo ne kartą rekomenduoti, atsisakiau pirkti „Saimetos“ grybukus, ant kurių pakuotės buvo užrašyta nesuvokiamai prasta sudėtis. Augaliniai riebalai, margarinas vietoje sviesto. Tai tikrai nebuvo vieninteliai prastos sudėties grybukai, tiesiog kai kurių sudėtį sužinojau jau po pirkimo arba dovanojimo fakto. Sakau „dovanojimo“, nes kai kurie kovų stebėtojai ar patys kepėjai, išgirdę apie tokias kovas, ėmėsi siųsti jiems patinkančius ar savus grybukus. Kas iš tiesų gana gelbėjo, nes grybukų paieškos, kartu su transporto išlaidomis man atsiėjo kelis šimtus eurų (pasirodo, tai nėra pigus produktas), na o be dovanų – būtų atsiėję kone dvigubai. Tačiau esu tikra, kad dovanos rezultatų nepaveikė, nes kai kurie dovanotieji į kitą etapą nepateko.

Pavyzdžiui, Vytauto Draugelio grybukus padovanojo iš turgaus grįžęs kaimynas, šiauliečių „Vasauros“ ir „Injustos“ grybukus dovanų parvežė draugė, marijampoliečių „Riešutuko“ grybukus dukart dovanų siuntė skaitytojos marijampolietės, „Močiutės meduolių“ grybukus siuntė pati kepėja, kelmietiškus grybukus atvežė mama, „Cluizel“ grybukus padovanojo jų pardavėjai „Vyno klubas“, kauniečiai „Gingermour“ vienąkart grybukus dovanojo, kitą pirkau . Pusė šių kepinių nepraėjo pirmojo arba antrojo etapo, na o transliuodama kovas papasakodavau, kokios skoninės ar sudėties savybės paskatino vienokį ar kitokį mano verdiktą.

Prasidėjusios kaip juokas ar žaidimas, „Grybukų kovos“ man atnešė du įdomius supratimus: pirma, tai tautos pasiskirstymas, kokie grybukai yra tie tikrieji – meduolinės tešlos ar biskvitiniai? O gal šakočio tešlos? Man, vis dėlto, tikrieji ir nepakartojami – meduoliniai, na, o biskvitiniams man trūksta ugnelės.

Pirmenybę teikiau tiems su šokoladine kepurėle ir saldžiarūgščiu baltu glaistu ant kotelio, bet pasitaikė įvairių improvizacijų. Vieni saldžiu šokoladu nuliejo visą grybuką – ir dažniausiai tai buvo tiesiog per saldu. Kiti – nedėjo šokolado ant kepurėlės – tai nėra labai blogai, bet tradiciškai man jos norėtųsi. Kai kurie kotelio glaistą darė tiesiog saldų – man tai didžioji klaida, nes skonis jaučiasi nesubalansuotas. Na, o kur dar žaidimas su skoniais – prisiragavau braškinių, bananinių, apelsininių grybukų improvizacijų.

Antra, tai mano jau minėtosios sudėtys. Pasirodo, net tautiniu paveldu žymimi grybukai gali būti prastos sudėties, pavyzdžiui, naudojant šokoladą su palmių aliejumi. Palmių aliejus apskritai turėtų dingti iš mūsų lentynų vien dėl sveikatos, bet skonine prasme toks šokoladas jaučiasi tarsi muilinas.

Margarinas vietoje sviesto – kita populiari opcija. Jau nekalbu apie ilgiausias ir nesuprantamas eilutes sudėties lapeliuose, kurie niekada nereiškia nieko gero. Kuo trumpesnė ir suprantamesnė sudėtis, tuo geriau. Tai yra esminė taisyklė. Deja, prasta sudėtis akis badė ir „Šokolado meistrų grybukuose“, ir iš Kuršėnų atkeliavusiuose kepiniuose, ir šiauliečių „Saimetos“ bei Injustos“ grybukuose. „Ramunės kepiniai“ nustebino įkeptu plauku – ir pataikyk tu man taip, kaip tik tąkart, kai kepėjos Ramunės grybukų paragauti nusinešiau pas, ko gero, svarbiausius Lietuvos someljė.

Paskutiniame etape kovėsi „Radviliškių kaimo“, „Heydekrug“ pistacijų skonio grybukai, „Skonio ir kvapo“, „Riešutuko“, „Gingermour“, „Močiutės meduolių“, „Nupjauk grybą“ ir „Cluizel“ grybukai, o į finalinę kovą buvo grąžinti „Rugelio“ kepiniai, prieš tai pralaimėję labai stipriam varžovui.

Radviliškių kaimo grybukai man pasirodė labiausiai klasikiniai. Gana sunki meduolinė tešla, teisingo rūgštumo kotelis, „nemuilinas“ šokoladas. Kitas didelis pliusas – tai, kad jie randami „Maximose“, taigi, nereikia sudėtingai ieškoti. Tačiau internetu galima užsisakyti tiesiai iš kepyklos, ką aš ir rekomenduoju, nes taip galima gauti šviežesnių kepinių. Parduotuvėse grybukai gali ilgokai laukti savo pirkėjo. Na, o šviežumas juk lemia pusę skanumo. Kai paragavau šviežių „Radviliškių kaimo“ grybukų, nuomonė kilstelėjo pora balų.

„Heydekrug“ kepykloje man patiko būtent pistacijų skonio grybukas. Biskvitas, dengtas kokybišku pistacijų skonio šokoladu. Tai nėra klasikinis kepinys, tačiau skanus. Tobulybei dar trūktų kokios nors rūštelės ar kito skonius subalansuojančio junginio, bet manau, kad ateityje jų dar nusipirksiu.

„Skonis ir kvapas“ kepa nedidukus meduolinius grybukus, kurių viršūnėlė nepadengta šokoladu. Tešla – meduolinė, bet gana lengvutė, o prieskoniškumas stiprus. Kotelio glaistas – idealiai saldžiarūgštis. Sudėtis gera, bent jau mano vertinimu. Pirmą kartą nusipirkusi jų, gavau, ko gero, ilgiau stovėjusius grybukus, todėl jie nebuvo minkšti, antrasis kartas nustebino jau ir taip gerą įspūdį iškėlęs keliomis galvomis: pataikiau ant šviežių, minkštučių grybukų, kurie buvo dar skanesni.

Marijampoliečiai UAB „Riešutukas“ – priešingai. Pirmąjį kartą paliko geresnį įspūdį nei antrąjį, bet vis tiek nuo pat pradžių buvo ir liko vienais mano favoritų. Jų tešla – meduolinė ir gana stipriai prieskoniška, ką labai vertinu. Šokoladas – geros kokybės. O baltasis kotelis – irgi šokoladinis. Bet tas šokoladas yra, netikėta, saldžiarūgštis. Saldumo ir rūgštumo balansas buvo idealus, be to, šokoladas tešlai suteikia šlapumo pojūtį.

Kauniečių „Gingermour“ grybukai galėtų būti tituluoti gražiausiais. Jie kepa ir gražias musmires, ir tradicinius su šokoladinėmis kepurėlėmis, ir be jų, o taip pat ir riešutėlių formos meduolius. Kaip lengvą minusą išskirčiau tai, kad man jų koteliai buvo penelyg saldūs ir per mažai rūgštūs, tačiau apskritai kalbant, tai geri grybukai.

„Močiutės meduolių“ grybukai iš Šilutės rajono, Pagrynių kaimo, išsiskyrė savo meduolinės tešlos subtilumu. Ji lengvutė ir turi malonių karamelinių natų, o kotelis buvo idealiai saldžiarūgštis. Kepurėlė neturėjo šokolado ir nors man lyg ir norėtųsi, kad šokoladas būtų, iš tiesų nežinau, ar jis nepagadintų grybukų subtilumo. Jau ir iš skonio akivaizdu, kad grybukai kepami iš gerų ingredientų – kaip ir visų mano išrinktų finalistų.

Vilniečių „Nupjauk grybą“ grybukai išsiskyrė geriausiais netikėtais deriniais, apgalvota pakuote ir tuo, kad vieninteliai daro iš tikrųjų gerą komunikaciją. Akivaizdu, kad kažkas, besislepiantis už grybukų kepurių, apie komunikaciją išmano daugiau už gatvės praeivius. Bet svarbiausia man skonis, o jis – puikus. Tešla – meduolinė ir, ko gero, stipriausiai prieskoninė iš visų minėtųjų. Be klasikinių grybukų „Nupjauk grybą“ dar siūlo apelsininius ir čili skonio grybukus, kur meduolis sužaidžia su subtiliomis apelsinų arba šiltomis čili natomis. Ne visos improvizacijos atveda į gerą. Bet šios veda tiesiai prie rojaus vartų. Vieninteliu lengvu minusu išskirčiau tai, kad tešlos norėtųsi šlapesnės, mano skoniui ji buvo šiek tiek sausoka.

Prancūziškieji šokolado gamintojų „Cluizel“ „Vyno klubo“ parduodami grybukai į mano kovas pateko netikėtai, beveik juoko forma. Bet pagalvojau, kad jei jau vertinu pistacijų skonio grybukus, kodėl negalėčiau įvertinti ir kitų netradicinių variantų. Tai pasirinkimas kokybiško šokolado gamintojams. Viduje – karamelė ir traškutis. Ir valgydama pagalvojau, kad norėčiau, jog lietuviai savo grybukams aplieti naudotų būtent tokios kokybės šokoladą. Ko trūko? Meduolio, žinoma. Bet apjungus lietuvių kepėjų meduolius ir prancūzišką šokoladą, galėtų gautis puiki bendrystė.

„Rugelio“ grybukus, kurie randami „Maximose“, „Bobos darže“, „Bijoloje“ ir kitur, į kovas grąžinau, nes jie pralaimėjo vienam mano favoritų: Radviliškių kaimo kepyklos grybukams. Bet tiesa ta, kad jų tešla – viena skaniausių iš visų ragautų. Jų minusas – pernelyg saldus kotelis be jokios rūgštelės, kuris galiausiai nužudo nuostabiai skanią tešlą. Bet meduolinės tešlos subtilumas – puikus, kaip ir prieš tai minėtų „Močiutės meduolių“ grybukų – skonis šiek tiek karamelinis.

Nesugebėjau išskirti vienų geriausiųjų, todėl išrinkau geriausiųjų penketuką. Visi šie kepėjai ir jų grybukai ne tik nedaro gėdos grybukų vardui. Kepiniui, kuris drąsiai gali vadintis mūsų kulinariniu paveldu, jie daro reklamą ir skatina didžiuotis savo kultūra, kurią šitoje skonių gausoje nesunku užmiršti.

TOP 5 geriausieji grybukai (atsitiktine eilės tvarka):

Nupjauk grybą (https://www.facebook.com/profile.php?id=100087163737394)
Močiutės meduoliai (https://www.facebook.com/andrapetrosiene)
Skonis ir kvapas (https://www.skonis-kvapas.lt)
Radviliškių kaimo (https://radviliskiai.lt)
UAB „Riešutukas“ (https://rekvizitai.vz.lt/imone/bruzbartos_konditerijos_imone/)