Kepyklėlei Užupyje vadovaujanti Giedrė: yra vienas lietuviškas patiekalas, kuriam neabejingi visi mūsų sutikti prancūzai

Galima sakyti, kad meilė virtuvei aukštyn kojomis apvertė Giedrės Bernotaitės–Salfati gyvenimą. Po kone 20 metų darbo Prancūzų institute Lietuvoje Giedrė tapo prancūziškos kepyklėlės vadove. Naujas gyvenimo etapas ir jo iššūkiai patinka ne tik Giedrei, kuri jau kuris laikas domisi konditerija, – laimingas ir moters sutuoktinis prancūzas Loïc , kuris net ir po ilgų gyvenimo Lietuvoje metų nepamiršo prancūziškos tradicijos per pusryčius suvalgyti kruasaną.

– Ilgus metus dirbote Prancūzų institute Lietuvoje, o praėjusių metų pabaigote tapote Užupio kepyklėlės direktore. Sakykite, iš kur tokie kardinalūs pokyčiai?

– Prancūzų institute Lietuvoje dirbau beveik 20 metų, buvau direktoriaus asistentė, kuravau bendradarbiavimo su universitetais, studijų Prancūzijoje sritį, o taip pat – ir „Goût de France“. Tai prancūziška vakarienė, kurią įvairiose pasaulio šalyse rengia Prancūzijos užsienio reikalų ministerija. Dėl to bendravau su aukščiausio lygio prancūzų virtuvės šefais, visą laiką ieškojau Michelin žvaigždutes pelniusių šefų, kurie galėtų atvykti į Lietuvą rengti prancūzišką vakarienę.

O ši sritis man labai įdomi – visą laiką domiuosi gastronomija, prancūziška virtuve. Taigi, dar prieš pandemiją užsirašiau į prancūziškų desertų nuotolines studijas – tai buvo intensyvūs dvejų metų mokymos kursai, kur kas savaitę reikėjo gaminti po desertą. Man gana neblogai sekėsi – ne kartą buvau apdovanota. Ta sritis mane vis labiau traukė, ėmiau domėtis šiuolaikine prancūzų konditerija, stebėti ne vieną virtuvės šefą.

Pasklidus kalboms, kad domiuosi prancūzų virtuvės asais, į mane kreipėsi pagalbos: vienai kepyklėlei reikėjo rasti šefą. Kai prancūzų konditeris atvyko į Lietuvą, vertėjavau, kad galėtų susikalbėti su lietuviškos kepyklėlės konditerėmis. Tai mane įtraukė, ir kai galiausiai sulaukiau pasiūlymo tapti Užupio kepyklėlės direktore, sutikau.

– Kepyklėlėje palaikote prancūzišką dvasią – jau visi žino, kad čia galima rasti šviežių kruasanų, madlenų, makarunų ir kitų gardėsių. Kas pasikeitė jums atėjus?

– Pagrindinė mūsų idėja – kad būtų kuo daugiau šviežių gaminių. Pagal prancūzų šefo Laurent Moreno sukurtus receptus kepame pyragus, kurie galioja kelia dienas. Turime kasryt kepamą prancūzišką šimtalapį, prancūzo šefo dėka pas mus atsirado naminių pyragų – mamos, baskų, paryžietiškas flanas, kurių paprastai kepyklėlėse nerasi. Vakarykščių bandelių ar kruasanų pas mus nebūna.

– Koks būtų populiariausių kepinių trejetukas?

Œ– Pirmiausia, kruasanai. Mes juos gaminame iš sviestinės tešlos – pirkėjai tai, matyt, žino, nes pirmos partijos kruasanų nelieka akimirksniu. Ypač greitai jie išperkami savaitgaliais – visi nori prie kavos kruasano. Populiarumo nepraranda prancūziški musiniai tortai, gaminami pagal ypatingą technologiją, ir sūrūs kepiniai – įvairūs kišai ir kruasanų sumuštiniai.

– Esate ištekėjusi už prancūzo, tad, įdomu, kokia virtuvė vyrauja jūsų namuose?

Tas klausimas dažnai aplinkiniams iškyla. O ta mūsų virtuvė – nei prancūziška, nei lietuviška, namuose vyrauja europietiška: Viduržemio jūros, itališka, prancūziška virtuvė. Patiekaluose – daug daržovių, pas mus nerasite tradicinių lietuviškų patiekalų kaip kotletukai su bulvių koše. Nemėgstame ir sunkių vakarienių – renkamės sūrį, daržoves.

Tai, kad prancūzai pusryčiams valgo kruasaną, nėra mitas. Prancūzijoje kitokių pusryčių ir nebūna. Užtat mano vyras labai džiaugiasi, kad dabar, kai vadovauju kepyklėlei, jis kas rytą gali ten pusryčiauti. Darbo dienomis retai namuose pusryčiaujame, visi skubame, lekiame. Tačiau savaitgaliais pusryčiams visada būna kruasanai, bandelės.

– Kas mieliau šeimininkauja jūsų namų virtuvėje?

– Mūsų šeimoje nėra pasidalinimo – paprastai gamina tas, kas turi laiko. Mano vyras labai mėgsta pasisuklioti virtuvėje, turi ir savo firminį bulvių patiekalą „Grattin Dauphinois“, kuriuo visada vaišina svečius.

Kai buvau paauglė, maisto gamyba manęs visiškai nedomino, ir mama manė, kad aš niekada negaminsiu. Tačiau aš visada žavėjausi tetomis ir močiutėmis, kurios ruošdavo maistą vestuvėms ar laidotuvėms ir visada galėdavo pamaitinti visą kaimą. Man labai patikdavo stebėti, kaip jos sukasi prie tų didelių puodų.

Matyt, tai nebuvo veltui – manau, ir aš galėčiau pamaitinti didelį kiekį žmonių, nes sugebu logistiškai suskaičiuoti. Man patinka vieno puodo patiekalai, kai produktai sumetami į puodą ir ilgai troškinami, o tu gali leisti laiką su svečiais. Pavyzdžiui, tokiame puode gali troškintis, vištiena, jautiena, daržovės.

Mūsų šeimai daržovės yra taip įprasta, kad be jų nebeįsivaizduojami nei pietūs, nei vakarienė. Mano vaikai – dvidešimtmetė dukra ir penkiolikmetis sūnus – yra žaliavalgiai: visiems būdavo juokinga, kai jie dar maži daržuose vis skabiodavo salotas ir petražoles. Nuo pat mažumės juos vedamės į restoranus. Leisti vaikams ragauti tą patį maistą, kurį patys valgome, mums tikrai pasiteisino – niekada neturėjau problemos „mano vaikas nevalgo“.

Dėl to Lietuvoje vaikus auginti paprasčiau, nes, tarkime, Prancūzijoje priimta valgyti nustatytomis valandomis.

Su problema, kai negali valgyti tada, kai užsimanai, susiduriame, kai keliaujame po Prancūziją. Tarkime, po 11 valandos norėdamas kavinėje prisėsti puodeliui kavos, jos negausi, nes jau dengiami stalai pietums. Užėjęs trečią valandą liksi be pietų, nes laikas jiems jau pasibaigęs, o vakarienė – tik nuo septynių ir ne anksčiau.

– Ar yra patiekalas, dėl kurio visada laukiate kelionių į Prancūziją?

– Kiekvienas Prancūzijos regionas turi savo specifinį tradicinį patiekalą, o šalis tokia didelė, kad bet kur nuvykęs valgai vis kažką kitka ir įdomaus. Keliaudami stengiamės paragauti būtent to regiono virtuvės patiekalų.

Lietuvoje mums vis trūksta sūrių įvairovės, todėl keliaudami ragaujame ir ieškome naujų skonių. Ir nors pati studijuodama trejus metus praleidau Prancūzijoje, yra dar daug regionų nepamatytų ir neparagautų. Kaskart nuvažiavę stengiamės apsilankyti ir aukšto lygio restorane – mūsų šeimai pavalgyti turbūt yra didžiausia dovana.

Man atrodo, jau ir pas mus plinta ta kultūta – dalinimosi maistu ir dalijimosi laiku su artimaisiais, su kuriais nori praleisti laiką ir tiesiog skaniai pavalgyti. Man atrodo, tai yra pats geriausias laikas, kurį tu gali skirti kitam žmogui.

– Gal išskirtumėte kažkokį lietuviškos virtuvės patiekalą, kuris jūsų vyrui labai patinka ir jis vis jo paprašo?

– Tai yra šaltibarščiai – jų niekada neatsisakys. Aišku, jam skaniausi tie, kuriuos aš gaminu namuose.

Kaskart, kai pas mus svečiuojasi į Prancūzų institutą Lietuvoje atvykę prancūzai, visada jiems siūlome paragauti šaltibarščių. Iš pradžių, dėl spalvos, jie nori atsisakyti, tačiau paragavę nustemba, kaip skanu, ir net prašo recepto, kad galėtų pasigaminti namuose.

Prancūziški sviestiniai sausainiai – deimantai (sablés diamants)

Giedrė Bernotaitė Sanofi dalijasi sviestinių sausainių receptu. „Receptas paprastas, bet genialumas ir slypi paprastume! Kas tik paragauja šių sausainių, nelieka abejingi – jie tikrąja to žodžio prasme tirpsta burnoje“, – Giedrė dalijasi sausainių, kurie neabejotinai papuoštų šventinį stalą, receptu.

Reikės:
270 g sviesto
105 g cukraus pudros
30 g kiaušinių trynių
300 g miltų
3 g druskos
Cukraus apvoliojimui

Gaminame:

* Sumaišyti miltus, cukraus pudrą ir druską. Sudėti gabaliukais supjaustytą šaltą sviestą. Sutrinti pirštais arba kombainu iki birios tekstūros (panašios į smėlį).

* Supilti trynius ir išminkyti. Ilgai neminkyti, nes pradės tirpti sviestas. Tešlą padalinti į 3 dalis, suformuoti cilindrus 3-3,5 cm skersmens. Suvynioti į plėvelę ir palikti šaldytuve mažiausiai 3 valandoms.

* Išėmus iš šaldytuvo apvalioti stambiame cukruje. Supjaustyti apskritimus po 1 cm. Kepti 150°C temperatūroje 12-15 min. Stebėti, kad sausainiai neperkeptų.

Skanaus!