Klaipėdos centre užsisakė dviejų rūšių cepelinų išsinešti – atidarius vienkartinę pakuotę, tokio vaizdo pamatyti nesitikėjo

Prieš pradėdama pasakoti apie kulinarinę patirtį uostamiestyje, visų pirma prisipažįstu, kad labai nemėgstu cepelinų. Tiesiog man jie nepatinka ir tikrai nesu ir niekada nebuvau jų gerbėja. Gal tai susiję su blogais prisiminimais iš vaikystės, kai su šokių grupe vykome į Klaipėdą koncertuoti, o per pietų pertrauką vienoje kavinėje (dabar jau nepamenu, koks jos pavadinimas) mums jų atnešė, – viduje esanti mėsa buvo įtartina, tarsi su pūkeliais, tad man, kaip vaikui, tai pasirodė labai nemalonu ir netgi šlykštu. Šiuo epizodu ir pabaigsiu savo vaikystės prisiminimų istoriją. Tačiau toje pačioje Klaipėdoje aš cepelinus reabilitavau, tik jau maždaug po 20 metų.

Nuvykus į Klaipėdą (su leidimu darbo reikalais), supranti, kad nelabai kur tokiu metu, per karantiną, rasi pavalgyti – arba teks skrandį užkišti degalinės dešrainiais, arba pasiimti maisto išsinešti.

Šį kartą žingsniuojant Martyno Mažvydo alėja dėmesį patraukė labai lietuviškas kavinukės pavadinimas „Kompotas“ su logotipe nupieštu stiklainėliu kompoto. Susiradau juos internete, peržvelgiau meniu, o vienas iš dienos pasiūlymų – cepelinai. Labai suabejojau, bet vyras įkalbėjo jų paimti, juk taip seniai valgėme. Tad paskambinau ir užsakiau vieną porciją su mėsa, o kitą – su varške ir mėtomis bei dvi avinžirnių sriubas.

Kavinės administratorė pasakė atvykti už 15 minučių. Kaip sakė, taip ir padarėme. Vos atvykę jau radome supakuotus išsinešti patiekalus. Viskas kainavo 12,40. Sriuba – 1,5 euro, o cepelinai – 4,30 euro + paskaičiavo po 0,20 centų už kiekvieną plastikinį indelį.

Ir jūs nepatikėsit, atidarius pakuotę cepelinai nustebino jau vien savo išvaizda ir porcijos dydžiu. Indelyje pūpsojo du gražuoliai nepapilkėję cepelinai, pagardinti gausiu padažu. Bijojau, kad juos pragnybus bus riebūs ir tekės taukai. Tačiau nieko panašaus nenutiko, buvo labai skanu ir kvapnu. O cepelinų su varške ir mėtomis įdaras priminė mano mamos darytus miltinius kleckiukus.

Paragavau ir cepelinų su mėsa – jie taip pat buvo puikūs, tiek bulvių tarkiai, tiek mėsos įdaras švieži bei žadinantys apetitą. Sriuba buvo paprasta, bet labai gardi, tarsi naminė.

Prisipažinsiu, valgiau ir net ausys raitėsi. Ir nemeluoju, po šio karto cepelinus rinkčiausi dar kartą.

Na, gal tik vienas akmenėlis galėtų skrieti į šios kavinės daržą. Pavyzdžiui, jei žmogus yra vegetaras ir užsisakęs cepelinų su varške padaže išvystų spirgučių, liktų nemaloniai nustebintas. Gerai, kad aš valgau mėsą ir man šitai nesukėlė jokių keblumų. Tačiau apie tai klientai turėtų būti perspėti, kad jų neištiktų staigmena.

Taigi, nauja cepelinų patirtis pasiteisino su kaupu – buvo ne tik labai skanu, bet ir gana nebrangu, labai kokybiška. Ir, žinoma, saugu – galima atsiskaityti bekontakčiu būdu, pačioje kavinėje atsiimdami maistą užtrukome pusę minutės. Belieka palaikyti šiuo sudėtingu metu mūsų šalies kavines ir restoranus bei tikėtis, kad artimiausiu metu jau galėsime apsilankyti ir maistą valgyti ne iš vienkartinių indų.