Nutaręs Turkijoje paatostogauti Andrejus įsisuko į restoranų verslą: sąvartyną pavertė įspūdinga vieta, į kurią važiuoja žmonės iš visos Alanijos

Dar prieš porą metų Andrejus Semionovas net įsivaizduoti negalėjo, kaip netikėtai pasisuks jo gyvenimas. Prasidėjus viską stingdančiai pandemijai, vyras nutarė trumpam palikti Lietuvą ir žiemą praleisti Turkijoje – turimam teisinių paslaugų verslui galėjo vadovauti ir iš kitos šalies. Tačiau Andrejus nenutuokė, kaip vos po poros mėnesių jo gyvenimas virs aukštyn kojomis ir jis įsisuks į verslą, apie kokį niekada nebuvo net pagalvojęs.

Sąvartynas virto prabangia vieta

Verslininkas mena, kad pandeminiu laikotarpiu atvykus į Turkiją pajuto, jog ekonominis sąstingis pasiekė ir šią šalį – turistų mažai, viešbučiai tušti.

„Neturėjau jokių planų vystyti verslą šioje šalyje: skirtingas mentalitetas, kalbos barjeras – turkai angliškai ar rusiškai nekalba – tam tikrai nepadėtų. Tačiau su draugais keliaudamas po Alaniją išvydau labai gražią, tačiau apleistą vietą prie uolos, tiesiai ant jūros kranto. Vietiniai pasakė, kad ją galima išsinuomoti, o man iškart ėmė suktis mintys, kad ši unikali vieta idealiai tiktų restoranui: jūra supa 180 laipsnių, o juk turistai visada ieško tokios įspūdingos aplinkos“, – pasakoja 38 m. vyras.

Sprendimą reikėjo priimti greitai ir jis nutarė surizikuoti. Lyginant su Lietuva Turkijoje mažesni mokesčiai, mažesni kaštai, pigesnė nuoma, pigesni vietiniai produktai, o gyventojų yra gerokai daugiau – jei Vilniuje jų skaičiuojama apie 700 tūkstančių gyventojų, Alanijoje yra 300 tūkst., tačiau, tarkime, 2019 metais čia apsilankė 5,5 milijonai turistų.

„Išnuomotose patalpose radome visišką sąvartyną. Kažkada šioje vietoje taip pat buvo restoranas, tik turkiškas, vėliau jis buvo uždarytas, o vieta apleista. Pusantrų metų truko statybos. Tą laikotarpį atsimenu kaip kryžiaus kelius: technologijų nėra, vietinių darbuotojų nepatikimumas koją kišo ne kartą, tačiau pagaliau šio pavasario pabaigoje restoranas „Heaven“ buvo atidarytas“, – pasakoja savininkas. Sako, kad sugalvoti pavadinimą restoranui nebuvo sunku – ši vieta tikrai panaši į rojų. O be to, toks pavadinimas yra paprastas, įsimintinas ir svečiams kelia malonias asociacijas.

Patiekalų išskirtinumas ir kinas ant jūros kranto

Dar prieš pasirašant patalpų nuomos sutartį Semionovas žinojo, kokia tai bus maitinimo įstaiga ir kokius patiekalus ji lankytojams siūlys. „Norėjau, kad čia žmonės rastų tai, ko Alanijoje nėra – kokybišką europietišką ir azijietišką virtuvę“, – pasakoja Andrejus. Restorano meniu sudarytas taip, kad jame esančių patiekalų mieste nebūtų galima rasti nė vienoje įstaigoje – kad jų užsinorėjusiam klientui tektų važiuoti į „Heaven“ restoraną.

Tarp lankytojų populiariausių yra: tailandietiška sriuba tom yum, gruziniškas chačiapuris, vietnamietiška pho, japoniški sušiai ir visoje Europoje populiarūs žuvies patiekalai, mėsos kepsniai, Cezario salotos.

„Lankytojams siūlome tik šiame restorane gaminamus pyragėlius ir ledus. Niekur kitur Alanijoje nerasite ir itališkos duonos, kuri taip pat kepama mūsų restorane“, – pasakoja Andrejus apie kelis mėnesius veikiantį restoraną.

Šiam priklauso ir paplūdimio ruožas. Nuolatiniams klientams ten leidžiama nemokamai leisti laiką, vėliau jie restorane vakarieniauja. O kiti klientai sumoka už gultą, rankšluostį, skėtį, dušus, tačiau vėliau tą sumą gali išleisti restorane arba bare. Tokia „depozitinė“ sistema sugalvota siekiant apsisaugoti nuo vietinių gyventojų apgulties paplūdimyje – turkams patinka nemokamos pramogos.

O kad pramogų būtų dar daugiau, restorane įrengta ir kino salė po atviru dangumi. Čia demonstruojami filmai, o vykstant krepšinio čempionatui, ekrane lankytojai gali stebėti varžybas ir sirgti už savo favoritus. Kadangi Alanijoje tėra vienas kino teatras, Andrejus džiaugiasi, kad sprendimas įrengti kino salę labai pasiteisino.

Sunkiausia – kontroliuoti žmones

„Konkurencijos didelės nejaučiu – Turkijoje nedaug gerų restoranų. Vietinių atidarytieji panašūs vienas į kitą, juose vyrauja turkiška virtuvė. Tačiau čia gyvenantys užsieniečiai – vien Alanijoje jų yra per 50 tūkstančių – ieško kitokios, labiau europietiškos virtuvės“, – sako Andrejus.

Jis neslepia: nutaręs atidaryti restoraną neturėjo jokių žinių, kaip tai daryti, tad teko daug skaityti ir mokytis. Tiek, kad, sako, jei dabar reikėtų vėl to imtis, klaidų padarytų kur kas mažiau.

„Restorano verslas sunkus, privalai viską kontroliuoti, o sunkiausia valdyti žmones – kai kolektyvas tarptautinis, kyla visokių niuansų“, – pastebi.

Romantiška vieta poroms

Pagrindinio lankytojų srauto sulaukiama vakare, tai ypač aktualu vasarą, kai būna karšta – restorane, esančiame ant jūros kranto, būna gerokai vėsiau nei mieste. „Tai yra vienintelė vieta Alanijoje, kur galima pasigėrėti tokiu išskirtiniu vaizdu į jūrą, stebėti praplaukiančias jachtas. Pirmas dalykas, ką daro pas mus atvykę svečiai – išsitraukia telefonus ir fotografuoja“, – pasakoja. Romantiška vieta itin traukia poras – čia mėgstama ne tik pasimatymus skirti, bet ir draugystės ar santuokos sukaktis minėti, švęsti.

Andrejus neslepia sau keliantis ambicingus tikslas: padaryti taip, kad restoranas taptų geriausias Alanijoje, ateityje – visame Antalijos regione, o gal net ir visoje Turkijoje.