Restorano-bistro „Fabrikėlis“ virsmą stebėjau nuo pat pradžių. Turbūt ne vienas jūsų besibaigiant karantinui (kol dar negalėjome eiti į restoranų vidų) važiavote kultinių sumuštinių su čia pat šviežiai rūkytu upėtakiu, parduodamu kioskelyje. Jau tada visi alpo tiesiogine to žodžio prasme nuo skaniausios mieste sourdough raugo duonos ir skonių darnos sumuštinyje.
Po to „Fabrikėlis“ tapo vienu jaukiausių Vilniaus restoranų, reprezentuojančių tvarų ir tikrą požiūrį į maistą, į svečią, ir į patį restorano konceptą. Ne kartą ten teko siųsti atvykusius užsienio gastronominius turistus ar tiesiog mėgstančius gerą kulinarinę patirtį.
Vilniaus pušynuose dviejų bičiulų – Povilo Verslovo ir Ovidijaus Orentos – įkurtas „Fabrikėlis“ dažnai buvo eskaluojamas kaip itin „hipsteriška“ vieta. Kažkas to pabijojo ir neapsilankė. Kiti nenorėjo važiuoti iki restorano, kuris nėra miesto centre.
O šią žiemą „Fabrikėlis“ atgimė nauju amplua. Dar gruodį po rekonstrukcijos sugrįžęs bistro pasitiko su atsinaujinusia aplinka, kurios akcentas – įstiklinta ir apšildyta terasa. Ar žvarbiais žiemos, ar vėsiais pavasario/ vasaros vakarais galima jaukiai ir šiltai grožėtis pušynais. Žada, kad šiltuoju sezonu veiks ir lauko zona pramogomis vaikams ir čia pat augančiomis žolelėmis .
Gėrimų asortimentas prasiplėtė, siūloma ir nealkoholinių alternatyvų – naminių ir ne tik kombučių, vandens kefyro, putojančių arbatų, nealkoholinių vynų.
Ir yra dar vienas dalykas, su kuriuo sutiks visi, kas ten jau valgė ar lankosi nuolat, – šefo Ovidijaus Orentos kūryba. Mano sekėjai žino, kad jį laikau vienu iš TOP Lietuvos šefų.
Kandu šviežią stintą tepdama ją į austrių majonezą, o ant stalo manęs jau laukia miso tešlos krepšelis su brandinta lietuviška jautiena, juodintu česnaku, marinuotais burokėliais ir parūkytu unguriu.
Kai jau galvoji, kad esi prisiragavęs iki sočiai, tau paserviruoja vištienos pašteto su žemės riešutų sviestu arba topinambų ledų su krapų aliejumi bei ikrais. Tai yra vieta, kuri keičiasi kartu su reikliausiu pasaulyje restorano svečiu ir nustebina jį „paprastu“ genialumu. Salierų ir briedžiukų sliuoksniuotis su trimitėliais ir baravykais serviruojamas prie putpelės, pateiktos dviem būdais – gruzdinta ir japonišku „jakitori“ tirpsta burnoje kartu priderinus naminę burokėlių, aronijų ir tonka pupelių kombučią.
O kur dar torto Napoleonas interpretacija su briedžiukais. Tikiu, jog mano a. a. močiutei, kuri buvo šio torto įgudusi kepėja, patiktų.
Įdomu, netikėta, bet tai tikras „malonumas svečiui“. Manim galit ir netikėti, bet kai mano įnoringiausi draugai ar pažįstami sako, jog 10 iš 10, verta atkreipti dėmesį.
Stebėdama restorano komunikaciją, matau, kad dažnai produktų ieško turguje, važiuoja pas sūrininkus ar pasakoja apie meilę ir pagarbą lietuviškai produkcijai. Iš tiesų, ilgus metus čia dominavo lietuviški ingredientai. Nors tokią filosofiją labai palaikau, visgi labai džiaugiuosi, kad po rekonstrukcijos meniu daugiau atsirado ir iš užsienio atkeliaujančių elementų. „Būkim biedni, bet teisingi“, byloja lietuvių patarlė, bet iki pilnos gastronomijos pritrūkstame prieskonių – restorane norisi ir austrių, ir šukučių. Tik čia austrė patiekiama su pušų pumpurais ir eglių aliejumi vietoj citrinos ar svogūnėlio ir acto padažo, o šukutės su krienais ir obuoliais ištirpo burnoje kaip pats minkščiausias pasaulio guminukas.
Kokią žinutę tokių restoranų ir vietų buvimas siunčia mums? Arčiau žmogaus ir liks arčiau žmogaus.
Nors nuo žmogaus mes tolstame ir judame arčiau dirbtinio intelekto ar kosmoso gyventojų, visgi restoranų srityje viskas vyksta atvirkščiai. Buvo laikas, kai maisto ir gėrimų sferos atstovai šaukė: „kad ir ką bedarytumėm, pas mus vis tiek rezervacijų knygos turi laukiančiųjų sąrašą“. Deja, į prabangos preke tapusius restoranus svečiai eina apskaičiuodami savo finansinius pajėgumus ir su jau iš užsienio parsivežtomis patirtimis.
Kas gali svečią pradžiuginti? Šiluma aptarnavime, aistra maisto kūryboje, gausi gėrimų korta, kurioje rasite ir nealkoholinių įdomių gėrimų alternatyvų (dar yra vietų, kuriose nevartojančiam alkoholio sako: „taigi yra vandens“). Lankytojams patinka žinoti, jog šefas daržoves pirko iš socialiai atsakingo ūkininko. Atvirumas prieš svečią, atsakingas požiūris į visus naudojamus produktus, šilta ir jauki komunikacija bei tikri ir įsimenami skoniai – dovana valgančiajam.
Tad sakau, jog Lietuvos geriausiųjų restoranų 30-uke esantis „Fabrikėlis“ atitinka šią kryptį. Ar jis pateks tarp „Michelin“ rekomenduojamų? Tikiuosi, nes aš rekomenduoju.
Adresas: Pasakų g. 9, Vilnius
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją