Vlada Dapkos: dideliame Vilniaus kaime radau normalios kavos – štai tokios aš visur ir visada reikalauju

Nors Vilnius yra supersized village, kaip jį taikliai pavadino „The Independent“ žurnalistė, tuo užsitarnaudama ne vieno vilniečio pasipiktinimą, – šitas dalykas nėra diskusijos objektas, o faktas. Pasižiūrėkite, koks tas Vilnius mažuliukas, vienas du ir pėsčiomis visą apėjai (tiesa, lietuviai mėgsta nuo durų iki durų automobiliais važiuoti), o ir visas kavines galima vos per porą mėnesių pažinti.

Tačiau sostinė turi kitą puikų dalyką: savaitgalio rytais čia makaluojasi gana daug ištroškusių ir išalkusių gyventojų, ir tuo man vilniečiai pamažu tampa skandinavais, nes jie turi tradiciją eiti į kavines.

Šiandien su jumis apžvelgsime vilnietiškų spurgų situaciją. „Holy Donut“ (jei klystu, informuokite) yra pirmieji pasiūlę Lietuvai amerikietiškų spurgų formatą – ne lietuviams įprastas aliejuje virtas rutuliuko formos spurgas, o žiedo formos, kokias patogu laikyti valgant rankomis. Į Niujorką šitą ne itin sveiką skanėstą dar septynioliktame amžiuje atvežė olandai ir vadino tas spurgas aliejaus pyragais, olykoeks.

Dabar turiu tekstą susieti su kažkokia istorija, nes taip daro kolumnistai, tuo besiskiriantys nuo žurnalistų, pateikdami faktus per savo asmeninį vertinimą (kaskart pavadinta žurnaliste kiek sutrinku, bet galite vadinti, jei jums taip norisi).

Mano pirmas atsiminimas apie spurgas yra iš vaikystės, iš dabar pusiau nugriauto, bet apie, berods, aštuoniasdešimt aštuntaisiais statyto tuo metu stogą raunančiai modernaus „Kalniečių“ prekybos centro Kaune.

Antrame aukšte, šalia maisto prekių, kurių praktiškai dažniau nebūdavo, nei būdavo, ir drabužių parduotuvės, buvo įsikūręs viščiuko skrudinimo punktas (tiesa, aš neatsimenu, kad mes tą viščiuką būtume kada nors pirkę – mama, kodėl?), o netoliese stovėjo ledus ir spurgas pardavinėjanti malonaus veido moteris (iki šiol atsimenu, kaip ji atrodė). Tuo metu man, vaikui, ji atrodė kaip ledų fėja, kuri valgo tik jos pardavinėjamą maistą. Nuo verdamų spurgų prakvipdavo visas antras aukštas. Prie jų formuodavosi eilės, ir mes, užkirtę tų spurgų, varydavome atgal į savo sovietinių blokinių namų kiemus. Kur žaisdavome tokiose baisiose betoninėse vaikų pseudo žaidimų aikštelėse metalinėmis sūpuoklėmis, kad matydama šiuolaikines specialia danga išklotas aikšteles galvoju, kaip mes ten galvų neišsisukę išgyvenome.

Amerikietiškų spurgų pirmąkart paragavau Amerikoje kultinėje kavinėje „Dunkin Donuts“. Atsimenu, kad jie tuo metu turėjo klaikiai prastą kavą, tokią sisiukinę, brew vadinamą, ir pildavo ją į plastmasinius puodelius (popierinių valanda išmušė tik vėliau, kai prasidėjo visuotinė ekologizacija) plastmasiniu dangteliu, kuris neturėjo (nežinau ar dabar turi) europietiško dangtelio koncepcijos, buvo nepatogus atidaryti ir visi nuolatos plikydavosi burną. Aš iki šiol kavos išsinešimui negeriu su dangteliu – visų pirma, man būtina jausti kavos kvapą; veikia ir savisaugos refleksas dėl nusiplikymo.

Jei užsuktumėte į Vilniaus Vokiečių gatvėje esančią „Holy Donut“ apie pietus, staliuko reikėtų palaukti. Bet dabar – vos pusę dešimt, todėl nesunkiai jį gaunu, tiksliau, tai yra labiau į vienišius orientuotas ilgas stalas antrame aukšte. Tai primena Niujorką, kur įvairiose užkandinėse tik įėjusiems lankytojams nesubtiliai parodoma, kad jei atvykai vienas be poros, sėsk prie pailgo stalo arba gali išeiti, nes staliukai yra taupomi daugiau nei dviems lankytojams.

Aplinka/ interjeras: mielas geltonas ir tuo kelia ūpą – greičiausiai toks ir tikslas. Kavinės yra vienos iš nedaugelio aplinkų, kuriose toleruoju prieblandą, nes, nežinau kaip jums, bet man tiesiog patinka aiškiai matyti dalykus (dėl dievo meilės, tik tualetą apšvieskite).

Modernu, jauku, kabo milžiniškos burbulinės lempos ir paveikslai. Patinka grindų plytelės ir visur matomi geltoni motyvai pagal kavinės logotipą – kas yra drąsu, ryšku ir pritinkama sostinei, kuriai, mano galva, kad ir kaip ji keistųsi ir gražėtų, dar labai trūksta spalvų ir ekspresijos. Viena draugė nesenai svečiavosi Tailande, ir grįžusi į Kopenhagą, kurioje gyvena, atsiuntė žinutę, stebėdamasi, kaip čia viskas pilka. Atrašiau, kad padauginusi tą pilkumą iš šimto gautų Vilnių.

Patinka didelės lėkštės ir desertiniai įrankiai. Antrame aukšte nematau servetėlių, bet paprašius atneša. Taip pat truputį keista, kad nėra kur įsipilti vandens, bet aš visur nešiojuosi savo buteliuką vandens, kad nenuhidratuočiau, tad ne problema.

„Holy donut“ siūlo ir įprastą maistą, nors man labai keista, kai žmonės į spurginę eina pavalgyti. Čia kaip eiti į kebabinę ir klausti, ar turi sušių. „Neturim, bet gerai jau, einam dėl jūsų ritiniuoti“.

Kito maisto turėjimas, žinoma, taip pat yra būdas pritraukti daugiau publikos. Skaitau meniu ir matau avokado skrebutį (lietuviams buvo labai sudėtinga rasti atitikmenį angliškam žodžiui toast), šparagų skrebutį, humuso skrebutį. Supratau: jums patinka skrebučiai.

Kava: Užsisakau flat white, nes jie neturi cortado, o su cappuccino aš Lietuvoje jau nustojau rizikuoti, nes čia jis labiau primena vaikams skirtą gėrimą. Esu maloniai nustebinta. Va čia, suprantat, yra flat white. Sriūbteli pirmą gurkšnį ir į gomurį šauna kavos kartumo su avižų pieno prieskoniu kulkosvaidis, maloniai nuvilnijantis per visą centrinę nervų sistemą ir sustyguodamas malonumo hormonus dopaminą ir serotoniną. Va tokios kavos aš noriu ir reikalauju visada ir visur, o ne tokių kavos gėrimų, kuriuos esu aprašiusi savo apžvalgose. Velniai rautų, kaip gerai.

Lankytojai/ publika: tokia labiau link grietinėlės. Man atrodo, jūs Lietuvoje labai mėgstate socialines hierarchijas, kurioms priklausymą demonstruojate per aprangą ir aksesuarus – kuo prestižiškesne laikoma vieta, tuo labiau įsitempę jos lankytojai, nes jums taip smagu ir jūs taip sprendžiate savo sovietinės priespaudos ir praeities skurdumo traumas. Tai, sakyčiau, yra sveika, ir geriau jas spręsti taip nei niekaip. Mane šitas dalykas, prisipažinsiu, truputį trigerina – po kavines dažnai šlaistausi propaguodama mėgstamą hipsterinio benamio stilių ir tada į mane, nepratę prie skandinaviško atsipūtimo, gana įžūliai spokso.

„Holy Donut“ spurgų pasirinkimas didelis ir įvairus – spalvinė ir skoninė amplitudė plati, asortimentas maloniai kutena nosį ir akis. Truputį keista, kad personalas lankytojus gena prie staliukų ir liepia rinktis iš meniu, kai tuo tarpu man tikrai smagiau dairytis ir rinktis iš vitrinos.

Išsirenku spurgą „Šventoji“, nes jaučiuosi truputį šventa, taip pat pasiimu „Apple friter“, o išsinešimui užsakau „Lepesiną“.

„Holy Donuts“ neišrado dviračio – tokių spurgų koncepcija jau seniausiai žinoma ir yra atėjusi iš Amerikos, kur jas kriminaliniuose serialuose taip mėgsta čiaumoti policininkai. Bandžiau aiškintis, kodėl taip yra, ir padariau išvadą, kad tiesiog kitoks maistas jiems budint naktimis nėra lengvai prieinamas – turbūt mažai policininkų į darbą vežasi pietų dėžutę. Tuo tarpu spurgų tinklai didžiuosiuose miestuose daug kur atidaryti per naktis. Čia panašiai kaip švedai, kurie visur ir visada perka juodą kavą ir savo cinamoninę bandelę, lyg be jos badu numirtų.

„Šventoji“ yra iš spurgos tešlos (mielinė tešla, kuri nėra saldi, labiau neutrali), užlieta šokoladu ir užbarstytais lazdyno riešutais. Aš būčiau išgyvenusi ir be tų riešutų – mano galva, riešutai tradiciniuose miltiniuose desertuose dera retai, nes prideda sunkumo. Užtat jie gerai tinka sveikuoliškuose receptuose be miltų ir cukraus, visokiuose ten veganiškuose kepiniuose, nes gi reikia kažkuo atsverti esmės neegzistavimą. (Jūs, beje, tikriausiai dar nežinote, kad esu sveikuoliškų kepinių kūrėja. Tai yra atskiras kūrybinis procesas, nes pabandykite iškepti pyragą be miltų, cukraus ar kiaušinių. Čia kaip namą be plytų statyti).

Spurga yra tvarkoje. Pats spurgos biskvitas neypatingas, tačiau ir nesausas, ne gumos tekstūros. Šokoladas dar niekada desertams nėra pakenkęs. Aš dar mėgstu galvoti, kad jei be šokolado, – tai ne desertas. Nesuprantu visokių pavlovų ar vaisinių šerbetų. O nenorite tiesiog vaisių valgyti?

„Apple friter“ nuostabus, su tokia malonia skonio receptoriams cukrine glazūra, kuri taikliai trenkia į priklausomybės cukrui dalis smegenyse.

Visas „Holy Donuts“ verslas yra pastatytas ant skirtingų padažų ir gebėjimo įtikti visokiems skoniams, o ir pavadinimai ganėtinai originalūs: „Oga oga“ (man regis jie pašiepia vieną lietuvišką kosmetikos brendą). „Čiao braške“ (na, čiao).

„Lepesinas“ – nes taip kiečiau skamba? Man tai skamba kiek infantiliai, bet šitame kontekste žaismingai, skirtingai nuo tų suaugusių žmonių, kurie vartoja vaikų iki šešerių metų žodyną: kalbines šiukšles, tokias kaip „labukas, ikiuks, mašiniuks, labu.“ Baikit vienąkart, nes jums niekas to nesako, bet atrodote kaip puspročiai.

Spurginė taip pat siūlo spurgą pavadinimu „Irisius“ (kam jį versti į vyrišką giminę? Kad moterys pirktų?), „Vaidilutė“ (čia vyrams, trokštantiems nekaltos mergelės). Kad jau prakalbom apie vyrus – man nežmoniškai miela, kai mūsų mylimi vyrai išsijuosę ir kone mušdamiesi į krūtinę tvirtina, kaip jie, matai, nemėgsta desertų ir yra gyvi šonine bei kitais vyriškais maistais, o po to lapnoja tuos desertus net dūmai iš ausų rūksta. Mes jūsų nepradėsime mažiau gerbti, sužinoję, kad jums patinka saldžiai – mes jau tai, tiesą sakant, seniai esame išsiaiškinę.

Dar čia yra spurga „Meškinų“ (turbūt apeliuojama į tuos, kurie identifikuoja save kaip tvirtesnio surentimo) ir „Casablanca“ (mėgstantiems romantiškus meilės filmus, bet man pavadinimas kažkodėl asocijuojasi su filmais apie italų mafiją. Kartą vienas Vilniaus viešbutis mane palaikė italų mafijos atstove su grynųjų prikimštu sakvojažu, nes teiravosi, ar už kelių dienų nakvynę atsiskaitysiu grynais. Šposininkai.)

Taip pat čia yra standartinės lietuviams įprastos apvalios varškės spurgos, ir keletas jų variacijų – su nutella, su džemu.

Truputį trikdo, kad tokios vietos yra ištreniravusios savo padavėjas, kad jos nuolat liptų ant galvos, todėl ilgiau pasėdėti čia sunku – vargas man, rašytojai, nes aš svajoju bent valandą pasėdėti netrukdoma, kad galėčiau jums pilti savo tekstus.

Kaina: už tris spurgas ir kavą susimoku 14,85 Eur.

Kol dar nepamiršau, noriu parašyti apie arbatpinigių situaciją Lietuvoje. Aš niekada jokiomis aplinkybėmis nesinešioju grynųjų. Tiesą sakant, net piniginės neturiu. Todėl Lietuvoje palikti arbatpinigių yra problematiška. Švedijoje savitarnos kavinėse arbatpinigių palikti neįprasta, nes ten pats nusineši dalykus (taip, prie baristos dažniausiai visur stovi stiklainiukai karmos taškams). Prisipažinsiu, kad Lietuvoje iki šiol nepasidomėjau, ar galima palikti arbatpinigių atsiskaitant kortele. Švedijoje, kur yra padavėjų, atsiskaitant reikia pačiam įvesti sumą, kurią palieki, ir taip galima atseikėti padavėjams, kiek jie yra nusipelnę. Būtų nuostabu turėti tokią sistemą ir Lietuvoje.

Kadangi „Holy Donut“ yra restoraninio principo įstaiga su padavėjomis, dabar truputį nesmagiai jaučiuosi tų arbatpinigių nepalikusi. Bet patarimas – įpraskite kažkokiu būdu pranešti lankytojui, kad arbatpinigiai yra laukiami, ir suteikite galimybę juos mokėti ne grynaisiais.

Mano vertinimas: kava žiauruminė. Spurgos netrukdo. Turėkite iš manęs penkių kavos puodelių iš penkių vertinimą.

Servisas: labai aukšto lygmens, kad ir kaip mane erzintų kas penkiolika minučių paklausimas, ar nieko netrūksta. Aš suprantu, kad jos tik atlieka savo darbą taip, kaip yra išmokytos.

„Holy Donut“

Vokiečių g. 9, Vilnius [phone]
Darbo laikas: nuo pirmadienio iki sekmadienio 08.00 – 20.00

www.holydonut.lt