Tačiau sostinė turi kitą puikų dalyką: savaitgalio rytais čia makaluojasi gana daug ištroškusių ir išalkusių gyventojų, ir tuo man vilniečiai pamažu tampa skandinavais, nes jie turi tradiciją eiti į kavines.
Dabar turiu tekstą susieti su kažkokia istorija, nes taip daro kolumnistai, tuo besiskiriantys nuo žurnalistų, pateikdami faktus per savo asmeninį vertinimą (kaskart pavadinta žurnaliste kiek sutrinku, bet galite vadinti, jei jums taip norisi).
Mano pirmas atsiminimas apie spurgas yra iš vaikystės, iš dabar pusiau nugriauto, bet apie, berods, aštuoniasdešimt aštuntaisiais statyto tuo metu stogą raunančiai modernaus „Kalniečių“ prekybos centro Kaune.
Antrame aukšte, šalia maisto prekių, kurių praktiškai dažniau nebūdavo, nei būdavo, ir drabužių parduotuvės, buvo įsikūręs viščiuko skrudinimo punktas (tiesa, aš neatsimenu, kad mes tą viščiuką būtume kada nors pirkę – mama, kodėl?), o netoliese stovėjo ledus ir spurgas pardavinėjanti malonaus veido moteris (iki šiol atsimenu, kaip ji atrodė). Tuo metu man, vaikui, ji atrodė kaip ledų fėja, kuri valgo tik jos pardavinėjamą maistą. Nuo verdamų spurgų prakvipdavo visas antras aukštas. Prie jų formuodavosi eilės, ir mes, užkirtę tų spurgų, varydavome atgal į savo sovietinių blokinių namų kiemus. Kur žaisdavome tokiose baisiose betoninėse vaikų pseudo žaidimų aikštelėse metalinėmis sūpuoklėmis, kad matydama šiuolaikines specialia danga išklotas aikšteles galvoju, kaip mes ten galvų neišsisukę išgyvenome.
Jei užsuktumėte į Vilniaus Vokiečių gatvėje esančią „Holy Donut“ apie pietus, staliuko reikėtų palaukti. Bet dabar – vos pusę dešimt, todėl nesunkiai jį gaunu, tiksliau, tai yra labiau į vienišius orientuotas ilgas stalas antrame aukšte. Tai primena Niujorką, kur įvairiose užkandinėse tik įėjusiems lankytojams nesubtiliai parodoma, kad jei atvykai vienas be poros, sėsk prie pailgo stalo arba gali išeiti, nes staliukai yra taupomi daugiau nei dviems lankytojams.
Modernu, jauku, kabo milžiniškos burbulinės lempos ir paveikslai. Patinka grindų plytelės ir visur matomi geltoni motyvai pagal kavinės logotipą – kas yra drąsu, ryšku ir pritinkama sostinei, kuriai, mano galva, kad ir kaip ji keistųsi ir gražėtų, dar labai trūksta spalvų ir ekspresijos. Viena draugė nesenai svečiavosi Tailande, ir grįžusi į Kopenhagą, kurioje gyvena, atsiuntė žinutę, stebėdamasi, kaip čia viskas pilka. Atrašiau, kad padauginusi tą pilkumą iš šimto gautų Vilnių.
Patinka didelės lėkštės ir desertiniai įrankiai. Antrame aukšte nematau servetėlių, bet paprašius atneša. Taip pat truputį keista, kad nėra kur įsipilti vandens, bet aš visur nešiojuosi savo buteliuką vandens, kad nenuhidratuočiau, tad ne problema.
Kito maisto turėjimas, žinoma, taip pat yra būdas pritraukti daugiau publikos. Skaitau meniu ir matau avokado skrebutį (lietuviams buvo labai sudėtinga rasti atitikmenį angliškam žodžiui toast), šparagų skrebutį, humuso skrebutį. Supratau: jums patinka skrebučiai.
Lankytojai/ publika: tokia labiau link grietinėlės. Man atrodo, jūs Lietuvoje labai mėgstate socialines hierarchijas, kurioms priklausymą demonstruojate per aprangą ir aksesuarus – kuo prestižiškesne laikoma vieta, tuo labiau įsitempę jos lankytojai, nes jums taip smagu ir jūs taip sprendžiate savo sovietinės priespaudos ir praeities skurdumo traumas. Tai, sakyčiau, yra sveika, ir geriau jas spręsti taip nei niekaip. Mane šitas dalykas, prisipažinsiu, truputį trigerina – po kavines dažnai šlaistausi propaguodama mėgstamą hipsterinio benamio stilių ir tada į mane, nepratę prie skandinaviško atsipūtimo, gana įžūliai spokso.
Išsirenku spurgą „Šventoji“, nes jaučiuosi truputį šventa, taip pat pasiimu „Apple friter“, o išsinešimui užsakau „Lepesiną“.
„Holy Donuts“ neišrado dviračio – tokių spurgų koncepcija jau seniausiai žinoma ir yra atėjusi iš Amerikos, kur jas kriminaliniuose serialuose taip mėgsta čiaumoti policininkai. Bandžiau aiškintis, kodėl taip yra, ir padariau išvadą, kad tiesiog kitoks maistas jiems budint naktimis nėra lengvai prieinamas – turbūt mažai policininkų į darbą vežasi pietų dėžutę. Tuo tarpu spurgų tinklai didžiuosiuose miestuose daug kur atidaryti per naktis. Čia panašiai kaip švedai, kurie visur ir visada perka juodą kavą ir savo cinamoninę bandelę, lyg be jos badu numirtų.
Spurga yra tvarkoje. Pats spurgos biskvitas neypatingas, tačiau ir nesausas, ne gumos tekstūros. Šokoladas dar niekada desertams nėra pakenkęs. Aš dar mėgstu galvoti, kad jei be šokolado, – tai ne desertas. Nesuprantu visokių pavlovų ar vaisinių šerbetų. O nenorite tiesiog vaisių valgyti?
„Apple friter“ nuostabus, su tokia malonia skonio receptoriams cukrine glazūra, kuri taikliai trenkia į priklausomybės cukrui dalis smegenyse.
Visas „Holy Donuts“ verslas yra pastatytas ant skirtingų padažų ir gebėjimo įtikti visokiems skoniams, o ir pavadinimai ganėtinai originalūs: „Oga oga“ (man regis jie pašiepia vieną lietuvišką kosmetikos brendą). „Čiao braške“ (na, čiao).
„Lepesinas“ – nes taip kiečiau skamba? Man tai skamba kiek infantiliai, bet šitame kontekste žaismingai, skirtingai nuo tų suaugusių žmonių, kurie vartoja vaikų iki šešerių metų žodyną: kalbines šiukšles, tokias kaip „labukas, ikiuks, mašiniuks, labu.“ Baikit vienąkart, nes jums niekas to nesako, bet atrodote kaip puspročiai.
Dar čia yra spurga „Meškinų“ (turbūt apeliuojama į tuos, kurie identifikuoja save kaip tvirtesnio surentimo) ir „Casablanca“ (mėgstantiems romantiškus meilės filmus, bet man pavadinimas kažkodėl asocijuojasi su filmais apie italų mafiją. Kartą vienas Vilniaus viešbutis mane palaikė italų mafijos atstove su grynųjų prikimštu sakvojažu, nes teiravosi, ar už kelių dienų nakvynę atsiskaitysiu grynais. Šposininkai.)
Taip pat čia yra standartinės lietuviams įprastos apvalios varškės spurgos, ir keletas jų variacijų – su nutella, su džemu.
Truputį trikdo, kad tokios vietos yra ištreniravusios savo padavėjas, kad jos nuolat liptų ant galvos, todėl ilgiau pasėdėti čia sunku – vargas man, rašytojai, nes aš svajoju bent valandą pasėdėti netrukdoma, kad galėčiau jums pilti savo tekstus.
Kol dar nepamiršau, noriu parašyti apie arbatpinigių situaciją Lietuvoje. Aš niekada jokiomis aplinkybėmis nesinešioju grynųjų. Tiesą sakant, net piniginės neturiu. Todėl Lietuvoje palikti arbatpinigių yra problematiška. Švedijoje savitarnos kavinėse arbatpinigių palikti neįprasta, nes ten pats nusineši dalykus (taip, prie baristos dažniausiai visur stovi stiklainiukai karmos taškams). Prisipažinsiu, kad Lietuvoje iki šiol nepasidomėjau, ar galima palikti arbatpinigių atsiskaitant kortele. Švedijoje, kur yra padavėjų, atsiskaitant reikia pačiam įvesti sumą, kurią palieki, ir taip galima atseikėti padavėjams, kiek jie yra nusipelnę. Būtų nuostabu turėti tokią sistemą ir Lietuvoje.
Kadangi „Holy Donut“ yra restoraninio principo įstaiga su padavėjomis, dabar truputį nesmagiai jaučiuosi tų arbatpinigių nepalikusi. Bet patarimas – įpraskite kažkokiu būdu pranešti lankytojui, kad arbatpinigiai yra laukiami, ir suteikite galimybę juos mokėti ne grynaisiais.
Servisas: labai aukšto lygmens, kad ir kaip mane erzintų kas penkiolika minučių paklausimas, ar nieko netrūksta. Aš suprantu, kad jos tik atlieka savo darbą taip, kaip yra išmokytos.
„Holy Donut“
Vokiečių g. 9, Vilnius +37061513832
Darbo laikas: nuo pirmadienio iki sekmadienio 08.00 – 20.00
www.holydonut.lt