Kai nusiteiki, taip ir gyveni. Kolektyvinė hipnozė veikia. Saugokite save ir savo emocijas – nei socialiniai tinklai (gal greičiau antisocialiniai) nei dirbtinis intelektas jumis nepasirūpins. Tik patys.
Per mūsų legendines keliones su gerbiamu Rokiškiu Rabinovičium (tai jo sceninis vardas, o vaikystėje jis buvo gimęs Riccardo Savucchini, Florencijoje, paskui dar visai mažutis atsidūrė Lietuvoje ir jį dokumentuose įrašė kaip Ričardą Savukyną) mes lankėmės Prienuose. Tai mano nelengvų patirčių miestas, nes vaikystėje buvau Prienuose pionierių stovykloje (pionieriai – tai lyg komunistų skautai), man nepatiko ir paprašiau, kad mane iš ten atsiimtų. Ir atsiėmė! Grįžau į Kauną. Žaliakalnyje savo name su savo knygomis man buvo žymiai geriau.
O dar Prienuose buvau vienąsyk sveikatos priežiūros įstaigoje, atvežtas policijos ekipažo, kai sudaužiau automobilį avarijoje, promilių nepripūčiau, bet dar ir kraują reikėjo pasitikrint.
Prienai yra prie Nemuno ir šiais laikais tai miestas su begale restoranų ir pramoginio rekreacinio veiksmo, kas iš pradžių stebina, o paskui supranti, kad yra dar ir netolimo Birštono efektas: kurorte tiek lankytojų, kad jų teigiamas poveikis užlieja, kaip tvinstančio Nemuno vandenys, net ir Prienus.
Restoranas Sodas yra didelis ir jaukus, ir miesto gyventojams gerai žinomas: gal dėl to, kad buvo kovo 8-oji, sovietmečio šventė, per kurią švenčiami komunistinių režimų nusikaltimai prieš moteris („moters vieta nebe virtuvėje, moters vieta prie traktoriaus vairo ir anglies šachtose!“), o gal šiaip graži diena buvo, be to, savaitgalis! Restoranas žydėjo tulpėmis, o gausūs veidrodžiai atspindėjo jas ir mūsų su gerbiamu Rokiškiu laimingus veidus.
Restorano meniu trumpas (gerai), paprastas ir labai saugus: orientuotas į pagrindinę dalį Lietuvos publikos, kuri nemėgsta būti stebinama ir yra labai, labai konservatyvi. Argi tai nėra restorano darbas – atitikti lūkesčius? Yra. Savo visokių ten Michelin atradimų važiuokit į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, bet provincija ir turi būti provincija. Nepavargsiu to kartoti.
Bet net ir toks labai tiesmukas (kalbu apie meniu) restoranas būtų neįtikėtinas Prienuose dar prieš penkiolika metų – Lietuva nuėjo ilgą kelią. Kartais važiuoji pro mažus miestelius ir matai reklamas: neapolietiška pica. Ir pagalvoji, kad iki Tomas Nicholson padarė Lietuvoje „Jurgį ir Drakoną“ (deja, užsidariusį) apie Neapolio picą Lietuvoje buvo girdėję vos keli žmonės, o likusieji žinojo tik dvi picos rūšis, su česnakiniu padažu arba su dvigubai daugiau česnakinio padažo.
Kovo 8-osios proga, norėdami pagerbti moteris, pralaimėjusias nelygioje kovoje su Tailande žiemojančiais hipsteriais, kurie atnešė į Lietuvą kokosų pieno pagrindu verdamas Azijos sriubas, po dubenėlį ir užsisakėme: truputis krevečių, lakštiniai, malonus nestiprus aštrumas – man norėtųsi tirščiau, kad tos krevetės dubenyje netilptų, bet sriubos porcija tik keturi eurai, čia jums visgi ne Vilniaus lėbautojų vieta, kur moka dvidešimt eurų už sriubytę ir prašo dar.
Skrebučiai su paštetu (5.50 EUR) buvo jaukūs ir naminiai, kaip ir krevetės tirštame padaže (6.95 EUR), o kad jau po užkandžių buvome sotūs, tai čia grynai mūsų su Rokiškiu amžina problema ir nelaimė. Rajumas ir persivalgymas yra nuodėmė, bet meskite į mus kibina tas, kuris pats be nuodėmės!
Rokiškis valgė kiaulienos sprandinę, kuri buvo visiškai pavyzdinė (daržovės ir mano, ir Rokiškio patiekale pasirodė per kietos, o gal čia toks al dente variantas, bet neklausykit jūs mūsų sugedusių skonių), 14 EUR yra tiesiog juokinga kaina už pagrindinį patiekalą.
Tuo tarpu aš valgiau saugiausią patiekalą iš visų – jaučio žandą (15.95), kurio beveik neįmanoma sugadinti ir jo nesugadino tikrai, buvo minkštas ir plyšo taip lengvai, kad galima buvo valgyti nors ir arbatiniu šaukšteliu. Gal tik padažas man pasirodė per intensyvus ir per sūrus, o gal čia mano jautrumas, nes aš pastebėjau, kad žmonės šiaip mėgsta žymiai sūriau, negu man diktuoja mano tobulas, elitinis, išlavintas ir be galo pasipūtęs skonis. Atleiskit, kad kabinėjuosi.
Mes išėjome į pavasarėjantį miestą laimingi ir daugiau nei sotūs. Čekis buvo vos penkiasdešimt eurų. Jeigu baigsis pinigai ir turėsiu gyventi kukliai (kad ten žino, kokia bus mano pensija), kraustysiuos į Prienus.
Aš labai džiaugiuosi, kad Prienams, visiems žmonėms prie Nemuno ir šiam restoranui puikiai sekasi. Trys žąsys iš penkių.
Gero pavasario!
Sodas, Vilniaus g. 2, Prienai. Tel. +370 676 35 710.
Internetinė svetainė čia.
Nuo sekmadienio iki trečiadienio nuo 11:00 iki 21:00, ketvirtadieniais nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki 23:00.
