Kvailiausias lietuviško runkelinio provincialumo pavyzdys buvo toks, kad keleivius aptarnaudavo pagal pilietybę: užsieniečiai gaudavo ir laikraštį, ir alaus antrą butelį, o lietuviai turėdavo padėkoti, kad juos apskritai įleisdavo į lėktuvą.
Tai aš bendraudavau lėktuve angliškai, juo labiau kad mano veidas nebuvo niekam pažįstamas, išskyrus mano draugus ir artimuosius.
Ta istorija labai gera, nes visi manęs nekenčiantys gauna kuro savo pagiežai ir gali rašyti, koks Užkalnis visada buvo trenktas. Visai kaip tada, kai pirkdavau už dolerius Vilniuje bananus ir vaikščiodavau po Didžiąją ir Pilies gatvę, juos valgydamas, kad kiti galėtų į mane žiūrėti ir pavydėti. Ir pavydėdavo, kurgi ne. Tokie laikai buvo.
Paskui visą gyvenimą Amerikoje ir kitur savo vardą kavinėje „Starbucks“ sakydavau „Andy“, kad aptarnaujantiems būtų lengviau rašyti ant popierinio puoduko. Be to, anglų kalba juk gražesnė už lietuvių.
Visi šie išmintingi pasvarstymai yra tik tam, kad pateisinčiau antraštę: išvažiuodami iš Genujos, buvome viename geriausių Ligūrijos restoranų (patariu ir jums, kai tik nuvažiuosite), ir paskambinęs, žinoma, sakiau savo vardą „Andrius“, jį (kaip dažnai būna) nugirdo, kaip „Andrews“, o paskui stalą pažymėjo „Andrew“. Išmokau dar Anglijoje dirbdamas ir rašydamas: maisto apžvalga, visų pirma, turi būti apie valgytojus ir jų gyvenimą, o įdomiausias valgytojas dažnai esu aš pats.
Restoranas yra visiškai netoli uosto (geriausias parkavimas – Genujos jūrų muziejuje ir akvariume, gal ir ne pats pigiausias, bet ten visada yra vietų, o gal todėl ir yra vietų, kad ten brangu), ir tai labiau rafinuotas restoranas, negu provincijos užeiga: net „staltiesės mokestis“ („pane e coperto“), kuris Italijoje būna ir pusantro euro, ir du, čia žiebia visus keturis.
Ir, beje, arbatpinigius reikia mokėti ir Italijoje (nebent jūs būtumėte iš tų lietuvių, kurie pietauja vien degalinėse, tada nebūtina). Net ir degalinėje dažnai palieku pora eurų aptarnaujančiam personalui. Nes ne tvarte augęs.
Valgiaraštis yra daugiausia jūrinis ir atspindi Sardinijos (vienos iš dviejų didžiųjų Italijos salų) skonius: pavyzdžiui, šefo komplimentuose ir duonoje buvo tuno spirgučiai ir „tuno šoninė“, tai yra, vytintas ir džiovintas tunas, kurio itin stiprus žuvinis skonis perauga į visiškai mėsišką pojūtį.
Sardinija daugelį metų buvo Genujos įtakoje: tais laikais, kai Italija dar nebuvo vieninga, dėl Sardinijos varžėsi Genuja, Piza ir dar Aragono karūna, paprasčiau tarant, Barselona.
Užkandis iš ryžių, buratos ir aštuonkojo (riso al salto, polpo, burrata – 16 EUR) buvo aukštosios gastronomijos šokas, pagardintas šafranu – brangiausias pasaulyje prieskonis yra būdingas turtingiems Italijos ir Prancūzijos rivjeros miestams, Genujai ir Marseliui, tai būdavo senais laikais importas iš egzotinių kraštų, kuris pirmiausiai nusėsdavo uoste ir aplink jį.
Goslus ir dosnus buvo ir geldelių ir kriauklelių mišinys (cozze e vongole) su bulvių kremu (irgi 16 EUR). Ramiai tokio valgyti negalima, norėjosi mykti ir baubti iš laimės, reiškiant pasitenkinimą.
Kai atnešė pastą (lakštinius), norėjosi baubti dvigubai: ir spagečiai alla chitarra (kvadratinio skersmens) su jūros ežiais (dar vieną ežį paskui gavau ragauti šaukšteliu), alsuojantys jūros sūrumu ir pietų Europos skonio intensyvumu (24 EUR), ir trenette (Ligūrijos pasta, panaši į linguine arba fettuccine) su bottarga, rūkytais, sūdytais ir džiovintais žuvies ikrais ir geldelėmis (18 EUR) buvo epiniai, legendiniai ir neprilygstami.
O pagrindinis patiekalas buvo zuppa di pesce (žuvienė, 30 EUR – žinoma, gaila, kad negalėjau išleisti žuvienei trijų šimtų, kaip tada, kai prasinešiau Antibuose, kaip didvyris: pasidalinome ją su Fausta per pusę, bet jau buvome praktiškai persivalgę, vos kvėpavome.
Ką daro žmonės, kai persivalgo ir vos kvėpuoja? Žinoma, užsisako desertą. Taip padarėme ir mes. Citrinų desertas buvo labai lengvas ir net, sakyčiau, vandeningas. Iš esmės, mano vaikystėje šerbetas toks ir būdavo. Malonūs prisiminimai.
Dviese sumokėjome 140 eurų ir dar 10 EUR palikau arbatpinigių. Penkios žąsys iš penkių, absoliučiai nepriekaištingas pasirinkimas ir didžiulis įspūdis, tikras ligūrietiškas jūros festivalis su Sardinijos atspalviu. Beje, netoliese kaip tik ir vyko Genujos vasaros jūros maisto festivalis Slow Fish, beje, pavadintas angliškai, štai jums patvirtinimas, kad išmintingos tautos, kai tik gali, bendrauja angliškai.
Užkalni, kiek tu gali valgyti?
Alla Lunga, via Giannini 14R, Genova, Italia. Tel. +39 010 407 7495. Facebook puslapis čia.
Nuo antradienio iki sekmadienio – nuo 11:30 iki 15:30 ir vakarienė nuo 19:00 iki 23:00.
Būtina rezervuoti iš anksto, nebent jūs esate Užkalnis ir jums atviros visos durys. Bet net ir Užkalnis iš anksto skambina telefonu.