Trūkumai dažniausiai kyla iš pernelyg didelių privalumų. Jei esi stipriausias ir geriausias, tau pavydi ir ant tavęs loja (čia ir Amerikai taikau, ir sau pačiam). Restoranų ir šiaip maisto prasme Amerikoje atsitiko taip, kad nuo pinigų gausos ir gero maisto įvairovės ir pertekliaus kartais gaunasi nesuprantami virtuvių išsikalinėjimai arba keistenybės, labiau skirtos Instagramui, negu išsilavinusiam valgytojui. Atsitiko panašiai, kaip tada, kai po Antrojo pasaulinio karo JAV kongresas užpylė universitetus pinigais, nes sovietų grėsmę reikėjo atremti naujais ginklais ir technologijomis. Pinigų gavo ir tie, kas nusipelnė, ir tie, kieno pasiekimai buvo abejotini.
Panašiai yra su restoranais Los Andžele. Žinomas faktas, kad didžiojo Los Andželo teritorija (su Long Byču ir susiliejusiais į superdidmiestį miestais ir miesteliais) viršija Lietuvos Respublikos teriroriją. Tuo tarpu Los Andželo turtai, legenda ir kulinarinė įvairovė prilygsta pusei Europos. Los Andželas maisto prasme lenkia net tokius supermiestus, kaip Čikaga ir Niujorkas, mat Kalifornija yra šalies daržas ir sodas, kur dygsta, auga ir sirpsta neįsivaizduojami maisto kiekiai. Be to, Kalifornijos genuose yra sveikas gyvenimas, šviežios gėrybės ir dėmesys maistui, kokio mažai kur kitur rasi pasaulyje, nebent Japonijoje ar Italijoje.
Pridėkime klientus pilnomis kišenėmis pinigų (laikai geri, prezidento Donaldo Trumpo administracija, nors ir daugelio nemėgstama, sutapo su klestėjimo periodu), ir turime situaciją, kai net pusėtinai gaminantys hipsteriai, pasidarę karštoje vietoje madingą restoraną, gali džiaugtis laukiančia už durų minia ir pilna kasa pinigų.
„Little Prince“ („mažasis princas“, ir šie pavadinimas niekaip nesusijęs su knyga, tiesiog gerai veža) yra vienoje tirščiausiai restoranais nusėtų vietų: Santa Monikoje. Šis pajūrio miestelis yra maisto rojus, ir restoranas įsikūręs pietinėje jo dalyje, greta Veniso (Venice), kuris yra marichuanos dūmuose paskendęs tinginių, atsilupėlių, valkatų, nevykusių menininkų, būrėjų, čakrų valytojų ir kitokių cingu-lingu apskurėlių teritorija, bet net ir ten puikių restoranų yra daugiau, negu proto. Be to, Kalifornijoje net ir apsirūkę menininkai mėgsta gerai valgyti. Ypač kai po suktinės pramuša ant alkio.
Atvažiavome į „Little Prince“ vėlyvųjų savaitgalio pusryčių, kurie kai kur (ne čia) būna kasdien, nes pietų Kalifornijoje savaitgalis yra kiekvieną dieną. Ypač kai dabar, sausio pabaigoje, dieną iki 28 laipsnių šilumos.
Eilėje mums reikės laukti „bent 40 minučių“, ar norėsime, klausia mūsų? Žinoma. Jei prie restorano Amerikoje nėra eilės, vargu ar bus verta ten eiti. Amerikoje net ir eilės man patinka. Ir mokesčius mokėti mėgstu. Amerikoje net kai susergu ir einu į vaistinę, džiaugiuosi patirtimi, nes myliu šią šalį nusvaigusio paauglio meile.
Užsirašau pas restorano administratorę savo vardą („Andy“, žinoma) ir einame dar pasiganyti į ūkininkų turgelį šalimais. Ūkininkų turgeliai Kalifornijoje yra būdas gauti dar fantastiškesnių vaisių ir daržovių, negu ekologiško maisto parduotuvėse, na, ir sumokėti daug pinigų, kuriuos ne visi muša į kasą. Šitas turgelis toks vidutiniškas. Matėm geresnių: anais metais gyvenome Holivudo kalvose, ir Studio City ūkininkų turgelis buvo toks, kad ligi šiol jį sapnuoju.
Eilė prieina, gauname vietas prie baro. Valgiaraščio principas: kiekviename patiekale turi būti bent viena sudėtinė dalis, kurios reikšmę reikės tikslintis enciklopedijoje (tam ją ir įdėjo, tą sudėtinę dalį), patiekalai turi būti brangūs ir kelti suglumimą. Vynų sąrašas beveik visiškai ignoruoja Kalifornijos vynus: ispaniški ir itališki bus brangesni, juk brangiau yra geriau.
Padavėjas – atsipūtęs, arba apsipūtęs, arba tiesiog prie žioplumo. Neužsirašinėja ir vieną patiekalą pamiršta. Jokių „atsiprašau“, tiesiog – tuoj atnešiu, bet šiaipjau būkit šiek tiek dėkingi, kad galit pas mus sėdėti. Kita padavėja vis pašneka su draugėm ir prie kasos pati sriubčioja kokteiliuką, užsidėjusi besiilsinčios kiaunės išraišką. Čia Santa Monika, beibi. Čia niekas nesidrasko. O kam? Klientų pilnas miestas.
Užsisakome užkandžiui storai pjaustytos šoninės ($6). Amerikoje šoninė iškelta iki kultinio statuso, ir čia keli maži gabaliukai yra geri, bet iki fantastikos dar toli. Kai šoninės kąsnelis kainuoja du dolerius, ji turėtų groti burnoje, kaip Stradivarijaus smuikas, ir tirpti, kaip įsimylėjusio žmogaus širdis. Čia to nėra.
Keptos traiškytos pusryčių bulvytės su lašiša, lėtai virtu kiaušinio tryniu ir Hollandaise padažu su jūržolėmis yra labai skanios, bet už $19 norėtųsi ne kelių mažyčių sūdytos lašišos gabaliukų, o visos žuvies. Vakarų Holivude yra restoranas „The Butcher, the Baker, the Cappucino Maker“, kur už $25 (bent jau praėjusiais metais) būdavo omletas su jūros gėrybėmis, kurios tiesiog netilpo į lėkštę: jūros šukutės, ikrai, krabai ten dominavo taip, kad pats omletas vos matėsi. Taip yra amerikietiška. Mažas porcijytes dėlioti nėra amerikietiškas gyvenimo būdas.
Angliškos bandelės sumuštinis su kiaušiniu ir šonine ir prancūzišku gribiche padažu (iš kietai virtų kiaušinių trynių su aliejumi) buvo skanus, bet $16 už bandelę su kiaušiniu padažu ir kupstelį žolių? Atsiprašau. Kaip amerikietis, už savo pinigus aš tikiuosi daugiau.
Vaisių lėkštė ($12) – čia ta, kurią jie buvo pamiršę – buvo nabagiška. Vaisiai geri, bet už dvylika dolerių norėčiau dubens dydžio sulig palydovine antena. Per mažos porcijos! Amerikoje! Dieve, Dieve, ką jie padarė su mano šalimi?
Puikus buvo gėrimas mičelada, alaus ir pomidorų tyrės mišinys su pipirais ir kitais pagardais. Tik čia, supranti, ne pomidorų sultys, čia smulkinti žalieji meksikietiškieji tomatilai, arba pomidoriūkščiai, nes o kaip kitaip paimsi $14 už skardinę alaus su paskaninimu. Tiesa, alus irgi madingas, El Sully, iš daryklos, kuri vadinasi „21st Amendment“ („Dvidešimt pirmoji Konstitucijos pataisa“). Ši pataisa 1933 metais atšaukė alkoholio draudimą JAV ir beveik visoje šalyje nuo tada prasidėjo geri laikai. Bet vis tiek – $14 už alų? Nesvaikit.
Dviese sumokėjome 86,55 dolerio, ir dar šešiolika dolerių palikau arbatpinigių. Ar gailimės, kad atėjome? Jokiu būdu. Visokia patirtis šviečia ir moko. Ar restoranas be pagrindo užbrangintas ir turintis daugiau pretenzijų, negu turinio? Tikrai taip. Trys žąsys iš penkių.
Little Prince LA, 2424 Main St., Santa Monica, CA 90405. Tel. +1 (310) 356 0725. Tinklalapis: http://littleprince.la Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 17:30 iki 23:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais: nuo 09:00 iki 15:00 ir nuo 17:30 iki 22:30.