Dabar visas mano pasaulis yra apverstas. Kaunas išgelbėtas ir išganytas/ Restoranas, beveik klaidingai pavadintas Bao Bar (klaidingai – nes tai ne vien kvietinių miltų garintos bao bandelės iš kinų virtuvės, tokios jų pončkos, kurias smagiai valgo vakariečiai – taip, tų pončikų yra, bet ne dėl jų arba ne vien dėl jų ten eisite), kuris yra Kauno Senamiestyje, mane sužavėjo, išjungė ir pavergė.
Aš nežinau, nuo kur pradėti, ir nežinau, kuo užbaigti. Žiūrėkite nuotraukas, nevertieji. Tame restorane po trijų dienų nebebus jokių laisvų vietų, nes jis laisvai pataiko į geriausių Lietuvos restoranų dešimtuką, pagal Užkalnį.
Pažiūrėkit nors į kimči, Korėjos raugintus kopūstus su čili pipirais. Aš buvau ir valgiau įvairius kimči Seule, pietų Korėjoje. Aš esu jų žinovas. Ir čia, Kaune, kopūstų lapeliai buvo išdėlioti vienas prie kito, patys geriausi kopūsto lapai panaudoti, dar ir su sezamu ant viršaus, tačiau tai buvo geriausias, stipriausias, autentiškiausias, labiausiai elitinis kimči, kurį man yra tekę valgyti Lietuvoje; pagamintas elitiniu būdu, preciziškai, o ne ta mišrainė ten buvo, kaip kartais pasitaiko.
O mini gruzdintos bao tešlos (orinės, lengvos) spurgytės su grybais viduje? Nuostabus, goslus, fantastinis sūrumas, lyg glamonėjantis gomurį ir šnibždantis, kad imk manęs dar? O traškūs kalafiorai, apdėlioti plonytėmis ir judančiomis karšto oro srovėse tuno drožlėmis, kaip geriausiuose Osakos restoranuose?
Aš esu kalafiorų nekentėjas, nekenčiu jų nuo vaikystės ir nekenčiu tų, kas prieš keletą metų, apsimesdami liaudies kainų gynėjais, ir už lobistų pinigus, kėlė vėją apie kalafiorų kainas (spėkite iš trijų kartų, kuris anuomet kylantis prekybos centras pamokėjo už tą kalafiorų kainų spiegimą, tegu nudelbia akis tie, kas pasiėmė tuos varganus kelis tūkstančius už balbatavimą apie „ar yra dar pas mus kažkokia kainų politika“, geriau eik žvejoti toliau, tu nusenęs svajonių jauniki) – bet čia, restorane, buvo geri, gardūs, lengvučiai kalafiorai, čia buvo kokybiški ir nelietuviški ir išmanūs užkandžiai, ir aš juos valgiau ir mėgavausi.
Ir taip pat mes mėgavomės bandelėmis – ir su baklažanais, ir su plėšyta hoisin jautiena: kaip jau sakiau, tos bandelės yra kvietinės tešlos, lengvos ir išpūstos, jų net atitikmens Lietuvoje nėra, nes tai kartu ir burgerinių, ir desertinių bandelių variantas. Tos bandelės gaminamos iš mielinės tešlos, su pienu ir kiaušiniais, ir cukrumi, ir jos yra saldokos, ir jose būna įdėti priedai. Baklažanai buvo šilkiniai, kreminiai, švelnūs – o jautiena su hoisin padažu. Hoisin, ateinantis iš prabangiausios Kinijoje, Kantono, virtuvės (padažo pavadinimas kinų kalba: 海鲜) yra kartu ir saldus, ir sūrus, jam priskiriamas slyvų skonis, bet pagrindinė sudėtinė dalis jame yra fermentuota sojų pupelių tyrė, o taip pat sezamo sėklos, actas, druska, česnakai, ir, žinoma, čilių pipirai – jis yra kompleksiškas ir kartu vienalytis, juodas, kaip derva, besitempiantis ir goslus, ir jį valgo su beveik viskuo, išskyrus jūrų gėrybes.
Jeigu norėčiau pasakyti, kas man totaliai nurovė kaukolę, išdegino smegenis ir pasakė: Andriau, čia tau reikės grįžti, tai buvo ramen sriubos. Jos abi buvo tobulos, išskirtinės, ir Lietuva jų buvo neverta – ir vegetariška su teisingais grybais kelmučiais, bambukų ūgliais, ir svogūnų laiškais, ir su kvietiniais lakštiniais ramen, ir mano (kiaulienos sultinio, apie jį vėliau) buvo su tobulai, idėjiškai ir nuostabiai marinuotais japoniškais kiaušiniais, pusiau kietai išvirtais (Ajitsuke Tamago, 味付け玉子 – pusiau virtas kiaušinis); kažkada jie prasidėjo nuo Kinijos gatvės maisto, o dabar japoniškas marinuotas kiaušinis yra delikatesų delikatesas. Ir jį svarbu teisingai išvirti, kad jis būtų pusiau skystas, ir lygiai tokį man jį pateikė, ir pagal kiaušinius aš galiu atskirti miesto gastronominį genetinį kodą. Teisingi kiaušiniai yra viskas. Teguvuoja kiaušiniai.
Kiaušiniai ir jų patiekalai yra tai, ką japonai importavo iš kinų. Būtent kiaušinių paruošimas buvo vienas iš didžiųjų imperatoriškosios Kinijos gastronomijos elementų – net ir tie pūdyti kiaušiniai, kuriuos ilgai fermemtuodavo, apteptus moliu, ir dvokiančius valgydavo tik patys drąsiausi gurmanai.
Kiaulienos sriuba su 36 valandas virtu sultiniu, kuris tą skystį paverčia šilkiniu, buvo pavyzdinė, tiršta, riebi, ir nors kiauliena sriuboje buvo pjaustyta ploniau, nei aš buvau pripratęs JAV, Kanadoje ir Japonijos daugelyje miestų ir miestelių, bet tai buvo geriausia Azijos sriuba, kurią kada nors galėsite suvalgyti Lietuvoje arba net Baltijos šalyse. Tai buvo enciklopedinė sėkmė. Kuo ilgiau verda kiaulienos sultinys Japonijos lakštinių restorane, ir kuo labiau smirdi, įėjus pro duris, tuo skanesnį produktą jums parduoda. Los Andžele esu valgęs sultinių, kuriuos nuvirinėjo 72 valandas ir daugiau, Kaunas dar nėra Kalifornija, bet patikėkite manim, kelionė eina ir kuo puikiausiai juda teisinga kryptimi.
Dieve mano, kaip aš įsimylėjau šią vietą. Ir jų ypatingas valgymo lazdeles, kurios matosi, kad yra ypatingos, iš jų rankenėlių, ir plakatus ant sienų: ir nuliūdusi varlytė, ir alkoholikės katytės tatuiruočių salonas, kur ant grindų voliojasi nugerti sakės buteliai, ir kur tatuiruočių meistrė puošia atėjusį katinėlį įmantriais raštais.
Man Bao Bar dabar bus reguliari vieta Kaune, kaip ir Agave. Aš ten eisiu ir priklaupęs bučiuosiu žemę. Sumokėjome vos 58 EUR ir dar arbatpinigius, nors prisivalgėme, kaip banditai per krikštynas.
Šiai vietai yra penkios žąsys iš penkių, ir man gaila, kad mano paties sugalvota sistema neleidžia jiems duoti septynių žąsų, bet patikėkite, palaiminti yra Azijos virtuvės meistrai, nes jų yra Dangaus karalystė, ir palaiminti yra ramen sriubos virėjai, nes jie paveldės žemę. Skubėkite visi, čia ir dabar. Lietuvos padangėje – nauja žvaigždė.
Bao Bar, M.Daukšos g. 35, Kaunas.
Tel. +370 690 44765
Tinklalapis: www.baobar.lt
Nuo antradienio iki ketviradienio: nuo 11:00 iki 21:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 22:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 10:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:30.