Restoranas vadinasi „Fabrikėlis“, ir jis net restoranu lyg ir nevadinamas, „kūrybinės maisto dirbtuvės“, bet jeigu visos dirbtuvės būtų tokios, tai tegu tik būna, nes ši nereali vieta yra naujas vilties žiburys mūsų miestui ir šaliai, nustekentiems karantino ir verygmečio.
Teritorija restorano didelė, tačiau, kadangi žmonės labai erdviai susodinti, tai nelabai daug ten tų vietų, klausiau šeimininko, sakė, apie keturiasdešimt. Lietuviškas vidurkis. Sėdi gamtoje arba beveik gamtoje, yra net hamakai tiems, kas prisivaišinęs nori pailsėti, arba valgyti gulomis, kaip darydavo senovės romėnai.
Žinote, yra tie žmonės, kurie ateina į restoraną, kuris neseniai būna aprašytas „Laukinėse Žąsyse“, ir trinktelėję kumščiu į stalą, paprašo jiems atnešti tai, ką valgė Užkalnis. Būna kartais komiškų efektų – vieni pažįstami ne taip seniai Klaipėdoje buvo restorane „Švyturys Bhouse“ (štai apžvalga) ir paprašė tų patiekalų, kuriuos valgė Užkalnis. Jam pasakė, kad kaip tik tų patiekalų jau nebėra, viskas išparduota. Pasiteiravus, kodėl, paaiškėjo, kad daugelis svečių būtent juos ir užsisakinėjo. Tai vadinamasis „Užkalnio efektas“, kuris nėra nei blogas, nei geras, tiesiog toks gyvenimas.
Tai štai, „Fabrikėlyje“ mes, sekdami šeimininko rekomendacija, tiesiog užsisakėme visus užkandžius iš nelabai ilgo meniu, ir pasakėme, kad pagalvosime, kaip ten reikės daryti su pagrindiniais patiekalais (jų buvo du), ir ar pajėgsime juos suvalgyti. Maždaug po antro užkandžio ar panašiai pranešėme, kad mums nesvarbu, net jei reikės sprogti ir numirti tiesiog tenai pat, ir būti palaidotiems pušyne ant aukšto Neries kranto, bet mes niekur neisime neragavę pagrindinių, nes čia yra tiesiog per gerai, kad ko nors būtų galima neragauti.
Kitaip tariant, mes valgėme viską, ir ne, neragavome, o suvalgėme, prarijome, sutraukėme į šnerves, įkvėpėme ir kitaip įsisavinome, nes negalima nieko palikti ant lėkštės toje gyvenimo šventėje, kurią mums užtaisė Fabrikėlio fabrikantai.
Aš negaliu rašyti, kiek ir kokių vynų mes ragavome ir, pagal galiojančius įstatymus, negaliu nė žodžio pasakyti teigiamo apie šeimininkų surinktą nedidelį, bet įvairų ir geografiškai ir biodinamiškai fokusuotą vynų pasirinkimą ir tų vynų skonio savybes, todėl pasinaudosiu savo teise dar sykį priminti Ingridos Šimonytės vadovaujamai Vyriausybei, kad praėjo dar viena savaitė, ir vis dar neatšaukti kenkėjiški, nelogiški, pertekliniai, drakoniški ir mums visiems kenkiantys ribojimai ir ypač alkoholio reklamos draudimas. Aš kadangi esu įtakingas, tai paaiškinsiu, kodėl blogai yra alkoholio reklamos draudimas. Gamintojams, importuotojams ir pardavėjams neturint galimybių pasakoti svečiams apie kokybiškų alkoholinių gėrimų skonio ir kvapo savybes bei jų derinimą prie maisto, žmonės renkasi alkoholį prekybos vietose pagal vienintelį kriterijų, kuris yra kaina, ir tai skatina neatsakingą ir nekultūringą vartojimą.
Dar priminsiu Ingridos Šimonytės vyriausybei, kad verygmečio draudimai magišku būdu niekaip nepaveikė visų užribinio šlykštumo vaisių-uogų spirituotų šamurliakų su papingomis damomis ant etikečių, ir jūs žinote, kodėl? Nepolitizuodamas klausimo, tik užsiminsiu: pabandykite atspėti, kokios partijos elektoratas renkasi šiuos eliksyrus, labiausiai tinkamus rūdims valyti nuo šaranų ratlankių.
Pabaigęs politinės edukacijos valandėlę, pereisiu prie puotos, kur viskas buvo aišku jau nuo duonos (naminės, sourdough, rūgščiojo raugo), kuri buvo ne tik nuostabios kokybės, bet ir supjaustyta storai, maloniai, solidžiai, kaip pjausto žmonės, kurie didžiuojasi savo duona. Ne tos parduotuvinės riekeliukės, ne, viskas žmogui, viskas dėl žmogaus. Nebūna blogo restorano su labai gera duona, ir nebūna puikaus restorano, kuris nesugebėtų duona pasirūpinti. Tai - gamtos dėsnis.
Žalia agurkų ir kefyro sriuba su mėtomis buvo ne šiaip geniali, ji (maža to) dar ir buvo ne tokia, kaip didžioji dalis Lietuvoje gaminamų šaltų sriubų, ji buvo kupina labai stipraus skonio, ji ir gaivino, ir kartu neįmanoma buvo sustoti jos valgius. Ne, mudu su Fausta dėl jos nesipešėme ir vienas kitam iš rankų dubenėlio negraibstėme, bet tokio „aš jau nebenoriu, valgyk tu“ – nebuvo. Šalia sriubos buvo tos pačios rūgščiojo raugo tešlos traškutis su labai traškiomis salotomis ir rūkytu upėtakiu, toks lyg mažytis meksikietiškas taco, bet tik architektūrine prasme, ir tai buvo tekstūrų akordas – traškus traškutis, traškios (bet kitaip) salotos, ir švelnus, riebus upėtakis. Čia jau buvo tas momentas, kai nebebuvo abejonių, koks bus įvertinimas.
Nuo bulvių švilpikų su voveraitėmis viduje ir gaiviu žaliu padažu mes praktiškai pradėjome verkti – verkti laimės ašaromis, nes prašau, paguldykite mane kada nors hamake, ir atneškite man didelį dubenį tų magiškų švilpikų, ir tada jau gali mane angelai nešti pas save ant sparnų.
Išmonės ir kognityvinio disonanso viršūnė buvo šamo piršteliai su spirulina ir marinuotais svogūnais.
Jūs galite to ir nežinoti, bet Anglijoje, kur ilgai gyvenau, žuvies piršteliai, gaminami iš žuvininkystės pramonės atliekų, apvolioti taukinais trupiniais ir mirkomi į majonkę (majonezą) yra klasikinis pačios žemiausios socialinės klasės patiekalas – sotu, labai pigu, ir užsmardina virtuvę ilgam. Kai Anglijoje matote tas pašalpines nepilnametes mamas, stumiančias vežimėlyje atžalas ir tuo pačiu nepaleidžiančias cigaretės iš dantų, galite būti tikri, kad biudžetiniai žuvies piršteliai su majonezu jų racione sudaro maždaug 95 procentus dietos, o likę penki procentai yra saldus apelsinų skonio gėrimas su nuliniu apelsinų procentu.
Tai štai, šie šamo piršteliai buvo visiškai atvirkščias dalykas – švelnutė žuvis, žalia delikati spirulina ir kontrastuojantys marinuoti svogūnai: labiausiai proletarinis iš patiekalų čia pavirto aristokratijos pareiškimu. Lyg užsisakytum sumuštinių iš batono su šlapdešre, ir pamatytum, kad iš tikrųjų šlapdešrė yra iš geriausios Iberico kiaulių mėsos, pagardinta baltaisiais trumais ir kainuoja du šimtus eurų už kilogramą, batonas yra iš garsiausios Paryžiaus kepyklos, kur miltai sveriami kaip aukso dulkės ir vanduo yra atvežamas iš Eviano miestelio, o tarp to batono ir šlapdešrės perteptas sviestas iš Japonijos, o pienas iš karvučių, besiganančių šiaurinėje Hokaido saloje ir rupšnojančių tik šventą žolę vienuolyno teritorijoje, ir su druskos kristalais, surinktais šventykloje prie jūros.
Ir vegetarinis patiekalas su pomidorų vandeniu (jeigu visi tokie būtų vegetariniai patiekalai, tai ir aš kada nors vegetaru patapčiau, nors, žinoma, nepatapčiau, ką aš čia šneku bet ką, gėdos turėčiau), ir jautienos kapotinis buvo su „jaučio širdies“ pomidoru (prancūziškai jie vadinasi coeur de boeuf, o itališkai - cuore di bue, ir Lietuvoje kažkodėl nenoriai ir retai naudojami, gal dėl to, kad retai pasitaiko geri egzemplioriai) – ir tai buvo taip subalansuota, taip organiškai kupina skonio, tekstūros taip sulydytos, kad negalėjome suprasti, kur šis Fabrikėlis buvo visą mūsų gyvenimą, kodėl mes ten nevalgome kiekvieną dieną? Tai buvo labai seniai nepatirta šventė, šokas, festivalis – viskas viename. Pažiūrėkite į tas tartaran sudėliotas pincetu gėlytes, įsivaizduokite, kiek estetinio jausmo, pasididžiavimo ir rūpesčio. Ir dar duona prie tartaro buvo apkepta ghi, indiškame lydytame svieste, ir buvo drėgna ir soti ir džiugino, kaip džiugina šviežiai iš krosnies ištrauktas karštas močiutės pyragėlis su mėsa.
Jautienos steikas buvo tikrai vienas geriausių Vilniuje, išskyrus, žinoma, du specializuotus mėsos restoranus sostinėje, Bučerį ir Bon Čop, bet Fabrikėlis ir nebando eiti į tą teritoriją, jie juk ne steikų restoranas, ir mes vienas per kitą valgėme visokius garnyrus, ypač tobulus baravykučius, ir voveraites, kurie buvo išdėlioti ir padėti su tokiu rūpesčiu, lyg čia būtų vienas geriausių Italijos restoranų, kvėpuojančių Alpių pievomis ir miškais.
Anties krūtinėlė buvo geriausia anties krūtinėlė, kada nors valgyta gyvenime, ir tos troškintos daržovės su kefyro sūreliu buvo ne šiaip aukštoji, o aukščiausioji gastronomija. Buvo toks laikas Lietuvoje prieš kokį dešimtmetį, kai visi, kas tingėjo ir netingėjo, pradėjo tą antienos krūtinėlę gaminti, mokėdami ar nemokėdami, ir padarė patį nuobodžiausią budintį patiekalą, kurį meniu renkiesi paskutinėje eilėje. Čia viskas atvirkščiai, čia galėjo būti pirmas pasirinkimas, bet kiekvienas patiekalas galėjo būti pirmasis pasirinkimas, net ir desertas iš baltojo šokolado su avietėmis – kaip jau esu sakęs, desertai yra ne man, bet šitas buvo irgi man.
Ką jums dar pasakyti? Ši kosminė vakarienė dviems buvo vainikuota kukliu čekiu – 161 EUR, bet mes sumokėjome 193 EUR, ir nusižengiau taisyklei palikti 15 proc. arbatpinigių, ir palikau 20 procentų, apie ką liudija kortelės išrašas tiems iš jūsų, nabagai, kurie galvoja, kad mes valgome nemokamai. Nė dviejų šimtų nesugebėjome išleisti. Nieko, kitą kartą pasiseks.
Penkios žąsys iš penkių. Penkios žąsys iš penkių. Penkios žąsys iš penkių. Ar nepamiršau pasakyti? Penkios žąsys iš penkių.
Fabrikėlis, Pasakų g. 9, Vilnius. Tel. + 370 620 55009. Tinklalapis: http://fabrikelis.lt/ Facebook puslapis: https://www.facebook.com/fabrikelisvilnius/
Nuo trečiadienio iki penktadienio – nuo 17:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo 14:00 iki 23:00.