Gera naujiena – pastatyta gražių ir patogių namų. Bloga naujiena – tebestovi sovietmečio visokių žvejų kooperatyvų pastatyti silikatinių plytų monstrai surūdijusiomis durimis. Gera naujiena: kai kuriuos jų perdarė į vargo rezidencijas ir mikroloftus plikbajoriams iš Kauno.
Gera naujiena – nugriautas velniop kultūros centras „Agila“. Dvi blogos naujienos – pirma, vietoje jo pastatys maždaug tą patį, kas ir buvo (ir skelbimai žada viduje folkloro ramtadrylia keberiokšt pasirodymus bei nevykėlių pusmenininkių, fondų remimamų ir pragyvenimui neužsidirbančių, konceptualias instaliacijas (menininkai turbūt tebegyvens pribezdėtame rašytnamyje, kur gers pigų portveiną), taigi niekas nežada keistis nuo Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus laikų), antroji bloga naujiena – per metus vietoje nugriauto sovietinio baisuoklio tesuspėjo iškasti katlavaną ir dar tebesimūčyja su pamatais. Tokiais tempais statybos vyks, iki Vladimiras Putinas Rusijoje bus prezidento poste (iki 2036 metų). Statybos Lietuvoje dažnai yra kaip demokratija Baltarusijoje: kaip ten ūsuotas tarakonas niekur nesitraukia, taip ir Lietuvoje viskas laikina, išskyrus sovietmečio griuvėsius ir amžiaus statybas. Simboliška, kad gėdingiausias Vilniaus penkis kartus užtęstas euroremontas irgi vyksta pastate, kuriame yra viešbutis ir restoranas „Neringa“.
Geroji naujiena yra ta, kad Nidoje pagaliau, po begalės metų, suremontavo prieplaukos pastatą. Gera naujiena yra ta, kad ten nebeliko Čiliako, kuris daugelį metų buvo stotelė visiems tiems, kas atvyksta į Neringą ir nori to paties tinklinio maisto, kaip ir Kaune, Vilniuje ar kituose tinklinės civilizacijos forpostuose.
Šiek tiek blogesnė naujiena yra ta, kad vietoje Čiliako atsirado vieta, kurioje nauji baldai ir kuri turi tokį patį gerą vaizdą, bet negali išvengti pagrindinės kurortinės stotelės likimo. Čia ne Lietuvos bėda: kur nors Nicoje, kur vaizdai į jachtas, irgi tas pats: skuba, vidutiniškas maistas ir turistai, kuriems kuolą ant galvos tašyk, jiems bus viskas gerai. Bendra taisyklė: jei maistas su vaizdu į jachtas, gero nelauk.
Čia buvo klasikinė kurortinė patirtis, gal net kiek geresnė, nes aptarnavo puikiai (bent jau mus), nors matėsi, kad lankytojų pilna (kas galėjo pagalvoti, kad bus tiek žmonių vieną paskutinių šiltų šeštadienių, per bobų vasarą). Prie gretimo staliuko sėdi jaunimas ir ant jiems atneštų picų sodriai laisto aliejų. Lietuviai aliejų ant picų laisto su tokiu pačiu entuziazmu, kaip kaimuose ant kotletų dar pila taukus: kad būtų sočiau. Aš jiems patarčiau tada aliejaus dar užsiversti iš butelio tiesiai gerklėn. Bus dar sočiau. Aliejus ant picos atsirado po to, kai pasidarė nebe fasonas ant tų pačių picų čiurškšti baltą majonezinį padažą. Iš dvylikos lietuviškų maisto gadinimo būdų, apie kuriuos kada nors parašysiu, aliejus ant picos yra arti pirmaujančių pozicijų (dar yra baravykų nuvirimas vandenyje dešimt kartų ir patiekimas su lašinių ir svogūnų buza, arba jautienos iškepimas nužudant iki džiūvėsio konsistencijos). Bet tai niekas tiems jaunuoliams neliepė aliejumi laistyti, jie patys taip norėjo. Gali būti, kad jų blogi genai.
Mes užsisakome pirmiesiems patiekalams žuvienės (kuri persūdyta maždaug penkis kart per gausiai, gali būti, kad ją virė jūros vandenyje, arba restoranui teko per daug druskos atsargų nuo senųjų savininkų, arba jie įsisavina kokius nors druskos rėmimo fondus). Žuvienė gausi, ten netrūksta sudėtinių dalių, bet druskos tiek, kad smegenys pasiekia vytintos žuvies konsistenciją ir be radijo imtuvo gali klausytis kaimyninės Rusijos radijo laidų.
Dar buvo tartaras, kuris nebuvo prastas (ačiū Viešpačiui, nebuvo sumaišytas avokadas su tunu, jie buvo išsluoksniuoti, ir tie žuvų skraiduolių ikrai, nors ir atrodė radikaliai, net nebuvo ne vietoje), tik prie ko tas balzamiko padažas, tai aš nežinau.
Mano užkandis buvo vadinamoji vokiška pica, kuri dar vadinasi flambe ir apie kurią aš turiu pasakyti atvirai, kad man tas patiekalas (picos padas su majoneziniu padažu ir svogūnais) buvo nežmoniškai skanus, nes aš turbūt buvau išalkęs, kaip žvėris. Jis buvo skanus, kaip skanus yra šviežias batonas su šlapdešre, arba kaip skanus yra karštas sumuštinis su sasyskomis, aplietas sūriu. Bet tas patiekalas pranešė, kad Čiliako demonai ten tebegyvena. Tai skanus patiekalas, kaip skanus gali būti kebabas prie stoties su daug česnakinio arba „su visais“. Tačiau ne restorano tai patiekalas ir juo labiau tai ne „lounge“. Buvo čili, yra čili ir bus čili, kol nuo pasaulinės klimato kaitos visos tos jūsų Nidos nebeliks, liks tik smėlio laikrodis ant kopos ir dar namelis, kurį ant kitos kopos nelegaliai pasistatė visiems žinomas gintaro priekiautojas.
Kijevo kotletas buvo nedidelis, vidutiniško lygio ir su prastesnėmis, nei vidutiniško lygio bulvytėmis, kurios praleido nemažai laiko Arkties temperatūroje ir paskui buvo atšildytos. Tai ne pasaulio pabaiga, kaip ir morkų tarkiai (galėtų pasimokyti iš Palangos „Pušų paunksnėje“ apie Kijevo kotletus ir tinkamus garnyrus, bet, bijau, tada kaina būtų kita, ir lankytojos su geliniais nagais ir priklijuotomis šluotomis-blakstienomis jų neįpirktų).
Viščiukas tabaka buvo gerai iškepęs ir minkštas, bet prieskonių pasirinkimas buvo toks generinis, toks parduotuvinis, kad nuo marių pasigirdo ne Jūratės ir Kastyčio meilės daina, bet raginimas „padėkite prekę ant languotos zonos“.
Dar kartą pakartosiu, mums patiko aptarnavimas. Gal todėl mus mylėjo, kad mes mieli žmonės, o gal todėl, kad esu Užkalnis ir kas manęs neklauso, valgo duoną sausą. O gal jie tiesiog malonūs yra ir dar aptarnavimu nėra čili.
Sumokėjome normalią kurortinę kainą, 76 eurus, dar dešimt eurų daviau arbatpinigių, nes ponams pinigai ne problema.
Ar geresnis tas restoranas už tai, kas buvo anksčiau? Na, servisas ir indai geresni. Ar kas nors verktų, jei jo ten neliktų? Bijau, kad net žuvėdra nenulietų ašaros. Baltas delfine, šoki per bangą, baltas delfine, duoki man ranką.
Dvi žąsys iš penkių.
Nidos prieplauka, Naglių g. 16, Nida. Tel: +370 682 50300. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/Nidos-Prieplauka-2195610610752713/
Nuo sekmadienio iki trečiadienio: nuo 10:00 iki vidurnakčio. Ketvirtadieniais nuo 10:00 iki 01:00. Penktadieniais ir šeštadieniais nuo 10:00 iki 02:00.