Posakį „didelį, su visais“ supranta kiekvienas lietuvis: su visais – tai su visais padažais, o nacionaliniai lietuviški padažai, žinoma, yra pikantiškas, česnakinis ir miksas.
Kebabinės atsidarinėja ir užsidarinėja, tačiau pamažu skonis Lietuvoje tampa vis labiau rafinuotas, ir lankytojai jau žino, ko jie nori: anksčiau pagrindinis kriterijus buvo „kad nebūtų per sausai“, dabar žmonės gilinasi į sudėtines dalis ir skonius.
Kebabinė „Azerai“ jau buvo pavadinta žiniasklaidoje ir kultine, ir skandalinga, jų puslapis internete yra lakoniškiausias iš visų mano matytų, o Feisbuko puslapis siunčia šį socialinį tinklą rusiško laivo kryptimi (labai gali būti, kad pelnytai) ir deda nuorodą į Instagramą.
Pats pavadinimas „Azerai“ skamba dviprasmiškai: nors angliškai žodis „Azeri“ yra visiškai priimtinas variantas pilnai versijai „Azerbaijani“, bet yra niuansų. Pavyzdžiui, Amerikoje pakistaniečių pavadinimas „Paki“ yra visiškai normalus sutrumpinimas ir nieko nežeidžia, o Didžiojoje Britanijoje tai laikoma rasistiniu išpuoliu, už kurį galima susilaukti ir baudžiamosios atsakomybės, kaip už neapykantos kalbą (galima sakyti tik „Pakistani“).
Beje, Feisbuke „Azerai“ savo vardą užsirašę ir persiškai: أذربيجان (tas žodis reiškia Azerbaidžaną). Matote, Azerbaidžanas yra ne tik nepriklausoma šalis, buvusi sovietinė respublika, kurios pavadinimo niekaip nemokėjo ištarti paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas (jis sakydavo „Abazerdžan“). Tai taip pat ir regionas Irano šiaurės vakaruose, žinomas, kaip daugelio iškilių žmonių gimtinė (buvęs Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinežadas buvo kilęs iš iranietiškojo Azerbaidžano)
Kad „Azerai“ kultiniai – tai tikra tiesa. Aš girdėjau apie juos iš daugelio (labiausiai – iš jaunų žmonių), kurie anksčiau vertino didįjį rinkos žaidėja „Jammi“ (kuris dabar yra laikomas labiau tokiu masiniu vidurkiu).
Mane pasiekė ir gandai (manau, kad prasimanymai), esą kažkas sakė Užkalniui blogai baigsis, jei pabandys pas „Azerus“ užeiti. Nežinau, ar turėtų blogai baigtis bet kuriuo atveju, ar tik po blogos apžvalgos, tačiau manau, kad šiaip žmonės Lietuvoje yra daugiau geri, negu pikti.
Užsisakiau, žinoma, su pristatymu į namus per maisto kurjerių tarnybą, nes jūs neįsivaizduojate, ką reiškia vakare vairuoti per Vilnių. O gal įsivaizduojate. Miestas sprogsta nuo automobilių, kai vežu savo šuniukę į kliniką Pašilaičiuose, kelionė užima valandą į vieną pusę.
Trumpas meniu (jau gera naujiena). Kebabai lavaše, kebabai lėkštėje, bulvytės, sriuba charčio (jie dar turi ir kartvelų restoraną „U gruzina“, atsiprašau, dar nespėjau išbandyti), falafeliai.
Paėmiau tik du patiekalus.
Sriuba charčio (6.50 EUR, avienos kaulų sultinys, jie sako: naminis, neturiu pagrindo netikėti, jautiena, ryžai ir pomidorai ir gruzinų prieskoniai) buvo turbūt viena geriausių, kurią valgiau Lietuvoje: atvyko karšta, buvo riebi, šilkinė, ir rašydamas apie ją, šiuo metu svaigstu ir alpstu, taip norėčiau jos vėl.
Antrasis patiekalas buvo kebabas, ir pasirinkau kebabą lėkštėje. (9.50 EUR).
Štai kebabo aprašymas (nuotraukoje matote, kaip man pavyko išdėlioti sudėtines dalis savarankiškai, visgi esu gastronomas ir šiaip maisto žinovas): „Vištienos kebabas su avies riebalu, marinuoti laukiniai agurkai, pomidorai, svogūnai marinuoti su sumak prieskoniais, obuolių actu bei petražolėmis, turkiškas jogurtas su česnaku ir žolelėmis, kepta ant aliejaus česnakų bei čili pasta, turkiški pepperoni rūgštūs pipirai, naminis lavašas, garnyras“.
Paaiškinsiu. Avies riebalas reikalingas tam, kad pakeltų blankų vištienos skonį į aukštesnį lygį. Skonio intensyvumas daugintas iš trijų. Visos daržovės marinuotos tobulai. Ryžiai – kvapnūs ir riebūs, kaip ir turi būti. Padažas prideda galios tiems, kam jos dar negana.
Pasijutau labai gerai. Ši kebabinė supranta, ko reikia Lietuvai ir jos maistui: intensyvaus skonio. Praeityje neretai važiavau į Azerbaidžaną darbo reikalais, turiu ten ir draugą vardu Abbas, chirurgą iš Baku, kuris po nepriklausomybės nusprendė, kad jam medicina labai neapsimoka, ir užsiėmė aštriadante 1990-ųjų komercija (taip pat, įtariu, ir su nusikalstamumo prieskoniu, bet neturiu įrodymų).
Tačiau, kadangi Abbasas mediciną išmanė, o pinigų turėjo, žmoną skraidino gimdyti į Kauno klinikas, kur ir gimė jo dukra. Žaliakalnio turguje pirko šimtą rožių ir nuvežė žmonai. Kai atskrisdavau, Abbasas mano garbei keldavo puotą, pirkdavo ėriuką iš geriausio Baku mėsininko, ir tai buvo skaniausia ėriena, kurią esu valgęs gyvenime.
Vieną sykį puota baigėsi kelias valandas prieš mano skrydį, viešbutyje trumpai nusnūdau ir įlipau į lėktuvą, skrendantį į Miuncheną. Šalia sėdėjęs keleivis, vilkintis treningais, pasipiktino, kad nuo manęs trenkia česnakais, ir jis negali miegoti. Aš pasipiktinau atgal, sakau, nuo tavęs paties gal trenkia česnakais. Paskui išsiaiškinom, kad kaltininkas visgi buvau aš, nes prisivalgiau marinuotų česnakų prie ėrienos. Vėliau kalbėjomės, ir baigėsi tuo, kad jis myli Lietuvą, išgėrėme gėrimų, ir taip draugystė nugalėjo nenormuotų vaišių pasekmes.
Ši kebabinė „Azerai“ nukėlė mane į malonius prisiminimus, o vyresnio amžiaus žmogui, tokiam, kaip aš, emocinės stygos yra viskas.
Eikit ir valgykit. Penkios žąsys iš penkių.
Azerai, Punsko g. 6, Vilnius (ir kitos lokacijos Lietuvoje). Tel. +370 645 49874. Tinklalapis: https://www.azerai.lt
Internete: Feisbuke įrašyta: „Nusprendem, kad ** ta fb. Instagram: @azerai_“
Kasdien nuo 11:45 iki 21:45