Gausa vaidenasi tik tiems, kas apie ją visai neišmano. Prieš daug daug metų veždavau draugams į Lietuva iš Anglijos butelius su škotišku svaigiuoju gėrimu. Ir toks klounas, kuris mokėsi su manimi Kaune, aiškino: „ką tu vežioji, čia juk ir Lietuvoje jau visko yra.” Buvo kvailas studijų laikais ir liko kvailas ir toliau. Sakau, čia tau atrodo, kad kai yra penkios rūšys, tai jau atrodo, kad viską esi matęs.
Taip ir visokiems genetiniams kolūkiečiams vaizduojasi, kad Lietuvoje – egzotinio maisto perteklius ir gausa. Ko tik nėra: ir to nėra, ir kitko.
Iš tiesų Lietuvoje daug ko nėra, ir apie tai esu kalbėjęs: gero kinų maisto beveik jokio (išskyrus naująjį Cantonese, apie kurį esu rašęs: „Ar Užkalnis moka už maistą ir kiek palieka arbatpinigių” , nėra puikių amerikietiškų mėsaininių, tokių, kaip „Wendy’s”, „Jack In The Box”, „Umami Burger”, „Five Guys”, nėra picerijų tinklų „Little Caesars” arba „Papa John’s”, nėra net tikro „Pizza Hut” (sumažintas „Express” variantas yra parodija), nėra „Starbucks” kavos, vos šen bei ten geras Meksikos maistas, ir dar ne taip seniai nebuvo dedikuoto tajų (Tailando) maisto restorano: tik Azijos restorane Blue Lotus yra keli Tailando virtuvės patiekalai.
Mano bičiulis gurmanas yra eruditas Aidas Puklevičius (dabar jis užsiima rinkodara ir viešaisiais ryšiais, ir gerai pasakoja istorijas) ir vienąsyk laidoje kalbėjo: ko Vilniui trūksta, sakė jis, tai nesusiaurintų šaligatvių ir mero, kuris būtų ne iš kaimo. Juokauju. Nesakė taip. Aidas sakė, kad Vilniui trūko Tailando virtuvės. Ir aš jam pritariu.
Dabar gastronominėje Naugarduko gatvėje, kuri anksčiau, mano jaunystėje, vadinosi „Partizanų gatve”, bet ne tų partizanų, kurie už Lietuvos laisvę kovojo (dar ją vadino partizanke), vietoje kelių iš eilės tragiškai nesėkmingų restoranų, kurių aš nebenoriu minėti, nes apie mirusius geriau nieko nesakyti, atsidarė Tailando restoranas, ir jis buvo pirmasis, kurį aplankiau, atvykęs į Vilnių kelioms dienoms.
Restoranas užgriūtas žmonių, ir galbūt todėl, kad buvo pietų metas, ir kūrybininkai ir jų parankiniai eina valgyti tos virtuvės, kuri vadinasi „dienos pietūs”. Čia viskas gerai. Čia dienos pietūs yra tik speciali kaina paprastam meniu (man irgi pritaikė, ir labai gerai padarė, nes tokiu būdu galėjau daug visko išragauti).
Tailando virtuvė Lietuvoje populiari, bet dažniausiai ji pasireiškia per pietryčių Azijos sriubas su kokoso pienu, kurias verda savamoksliai hipsteriai, aplankę Tailandą ir radę nušvitimą. O šiaip Tailando virtuvė yra daugiau, negu kokosų sriuba. Tailandas yra įvairi ir labai gerai valganti šalis (panašiai, kaip aš: labai gerai valgantis žmogus).
Aš apibūdinčiau šį restoraną taip: labai aukštos kokybės ir itin santūrių kainų tailandietiškos namų virtuvės variantas – tai nėra banketinis, karališkas, prabangus maistas, ne, tai gana paprasta, turbūt, jei jūsų mama būtų iš Tailando, tai ji gamintų būtent taip. O galbūt vakare viskas yra prabangiau? Pasakoju apie tai, ką radau per pietus.
Sriuba buvo maloniai karšta, čili pipirų kiekis buvo pats tas (kadangi buvau peršalęs, šioks toks spyris į nosiaryklę puikiai tiko), bet krevečių mažumas buvo nuviliantis. Ir jų buvo pagailėta. Tų vargetų, kurios yra iš biudžetinio pasiūlymo, nenorėčiau matyti apskritai niekur restoranuose. Čia bendroji Lietuvos problema (ne šio restorano): nabagės pigios krevetės, prasti avokadai, prastas aliejus, akcijiniai vyšniniai pomidoriukai, sūrio gaminys vietoje Parmigiano Reggiano.
Ypač patiko standūs, geros konsistencijos tofu gabaliukai: dideli, solidūs, rimti; gerai atrodo pipiriukai, kurie ilsisi kario padaže. Ir pats Tailando karis yra pagamintas, aiškiai mačiau, specialistų rankomis. Tas tirštumas, prieskonių gausa ir Tailando gaivumas.
Pad Thai ryžių lakštiniai turėjo to kremiškumo, saldumo ir kartu sūrios skonio gausos iš riešutų, kuris žiebė tikra autentika. Su kiekvienu patiekalu dariausi vis laimingesnis: čia lyg Tailando masažas - ir skauda, ir gerai pralamdo. Aštrumas toliau kalė į receptorius ir kartu nebuvo absurdiškas, kaip kartais pasitaiko pietinio Tailando restoranuose, po kurių skrandyje lieka skylės nuo čilių.
Pagaliau, Pla Sam Ros, gruzdinta žuvis tešloje su rūgštaus, saldaus ir sūraus padažo kombinacija buvo geriausias pietų patiekalas, ir tikrai išėjo į prabangumo fronto liniją.
Ryžiai, garnyras šone, buvo nuostabiai kokybiški ir lipnūs, nė kiek neprimenantys tos sovietinės tradicijos, kuri manyje buvo įskiepijusi neapykantą jiems geriems keturiems dešimtmečiams. Čia buvo tikrai apčiuopiamas puikus produktų pasirinkimas.
Kadangi per pietus pavalgymas gaunasi pigesnis (yra tas pietų pasiūlymas), tai sumokėjau tikrai juokingai menkai – 34,70 EUR – už pietus, kurie būtų laisvai pamaitinę du žmones. O gal ir tris. Kaip tiek suvalgau? Nes visko tik po šiek tiek paragauju.
Keturios žąsys iš penkių ir labai gera naujiena Vilniui, Lietuvai ir pasauliui.
Thai House, Naugarduko g. 12, Vilnius. Tel: +370 683 49830. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/ThaiHouse.lt/
Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 22:00. Penktadienį nuo 11:00 iki vidurnakčio. Šeštadienį nuo vidurdienio iki vidurnakčio.