Vilkyčiai yra kaimas tarp Priekulės ir Šilutės, ir tą vietą žino daugiau žmonių, negu yra tų, kurie pietavo prie garsių Michelin stalų mūsų amžinojoje sostinėje, Gedimino pasakų mieste Vilniuje. Matote, ten yra žinomas šeimos restoranas, Sotus Vilkas, kurį aplininkiniai taip pat gerai pažįsta, kaip mes, Vilniaus elitas, pažįstame Stiklių restoraną.
Pats restoranas apie save rašo: „Legendomis apipintas, lietuviškos virtuvės šeimos baras Vilkyčiuose“. Klausinėjau apie jį vietinių žinovų, ir jie sakė: nenormaliai didelės, beprotiškos porcijos. Man jau patinka, nes kam gali nepatikti sočiai lietuviškai pavalgyti?
O kaip ten su tuo dalyku, kad lietuviai yra slavai? Tai buvo vienas labai sėkmingas sakinys, kuriuo aš pristačiau savo nuostabų tekstą DELFI apie tai, kuo lietuviai minta kurortuose per atostogas: „Užkalnis kirto lietuviams dėl jų mitybos kurortuose: kodėl per atostogas išsijungia geras skonis?“ (https://www.delfi.lt/keliones/po-lietuva/uzkalnis-kirto-lietuviams-del-ju-mitybos-kurortuose-kodel-per-atostogas-issijungia-geras-skonis-120032102).
Ten rašiau apie tai, kaip žmonės, kurie maitinasi labai sovietiniu majoneziniu maistu, agresyviai didžiuojasi savo paprastumu, rėksmingai pareikšdami, kad jie valgo ką nori, ir kad kotletai ir kitas naminis šlamštas geriau, skaniau ir mieliau negu visas tas įmantrus maistas už daug pinigų su užsienietiškais pavadinimais. Taip galvoti nedraudžiama (niekaip galvoti nedraudžiama), bet tokia mužiko bravūra yra grynai slaviškas bruožas, tolygus mojavimui balalaika, šokiais su ausine kepure („šapka-ušanka“) ant galvos ir karčiosios gėrimui tiesiai iš butelio.
Kiekvienas valgo tai, ką nori. Lietuva yra laisva šalis. Lygiai taip pat kiekvienas rašo ką nori apie savo skonį, kitų skonius, juokingas ir ydingas gastronomines tradicijas, sovietinį palikimą ir šlapdešrės viliones.
Tai kaip tas restoranas Sotus Vilkas (kuris daugelio smegenyse yra užsifiksavęs pavadinimu Alkanas Vilkas, kas yra įdomus mūsų smegenų veikimo požymis, man ir pačiam taip būna, kad galvoje persiverčia žalia spalva į raudoną spalvą ir Atlanto vandenynas į Ramųjį vandenyną)? Koks bus verdiktas?
Restoranas patiko ir buvo jauki, erdvi terasa po vynuogių lapais ir kekėmis (vynuogės nėra visiškai tikros, bet kur jūs matėte vakarų Lietuvoje natūralius vynuogynus?), ir dviaukštis restorano pastatas – tiesa, jis sako, kad yra „baras“, bet koks skirtumas tarp baro ir restorano? Bent jau aš nežinau, tai nekreipsiu dėmesio.
Pradžiai pasiėmėme šaltibarščių vieną porciją pasidalinti (5,50 EUR – nevažiuokite į Palangą, ten nuo jūsų nulups dvylika arba keturiolika eurų), ir tai buvo švelnūs, kreminiai, džiaugsmingi šaltibarčiai, o bulvės buvo gardintos baltaisiais ir juodaisiais sezamais – įmantru. Aš kartais svajoju apie prieskonį „Vegeta“, bet čia jo nebuvo nė pėdsako.
Šaltibarščių porcija buvo nemaža, bet ne absurdiška, ir tai nuramino ir nuteikė šiltai.
Bet paskui šokas! Mano karbonadas su sūriu ir kečupu (11,60 EUR už didelę porciją) būtų pamaitinęs keturis žmones, ir jie dar nebūtų pradėję valgyti bulvyčių, kurios pamaitintų dar pora žmonių.
Palauk, Užkalni, tu slaviškas koldūne, patyčių meistre ir apsišaukėli kritike, kas dabar su tuo karbonadu su sūriu ir kečupu? Nežinau, aš pasirinkau tokį patiekalą ir negaliu jums paaiškinti savo pasirinkimo. Kartais gyvenime pasirenki keistus dalykus, kartais negali paaiškinti, kaip atsidūri tam tikruose santykiuose arba su tam tikru patiekalu. Pasakysiu tiek, kad turbūt karbonadas be kečupo ir sūrio man būtų patikęs labiau, bet aš pats rinkausi tokį. Jokių pretenzijų.
Bulvinis blynas su mėsa (gerai, kad buvo pasirinktas vienas, nes kitas variantas būtų buvusi dviguba porcija ir tam reikėtų visos futbolo komandos) kainavo 7,90 EUR ir tam, kad jį suvartojus, būtų reikėję kelių žmonių. Tai tikrai nežmoniškai didelės porcijos. Ir bulvinis blynas su mėsa viduje buvo nuostabus blynas. Mėsytė buvo soti ir gausi, kaip iš čeburėko. Ir pats blynas buvo kaip pas mano močiutę Žaliakalnyje mano vaikystėje.
Beveik viską turėjome išsinešti, nusipirkę dežutes. Ačiū Dievui ir restoranui už dėžutes. Nes tiek suvalgyti neįmanoma, net ir Užkalniui.
Ką galiu pasakyti? Restoranas buvo pilnas laimingų žmonių, kurie mėgavosi geru laiku, gaiviu oru (penktadienio vakarą Mažąją Lietuvą užpylė lietus), meniu buvo pilnas nuo pirmojo puslapio iki paskutinio lietuvių mėgstamiausių patiekalų, kuriais mano šalies žmonės džiaugiasi – kas aš toks, kad sakyčiau jiems, kad kažką daro ne taip?
Jie nieko nedaro ne taip. Jie viską daro gerai. Puikus restoranas (arba baras), puiki patirtis, išvažiavome laimingi. Ir lietus nustojo.
Ar tai buvo gastronominis atradimas? Ne, nemanau. Ar jie teikia žmonėms daug džiaugsmo? Taip, tikrai. Trys žąsys iš penkių, ir su dideliu malonumu grįšiu.
Sotus Vilkas, Vilkyčių g. 4, Vilkyčiai. Tel. +370 646 42224. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/sotusvilkas.vilkyciai.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio: nuo 10:00 iki 22:30, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 10:00 iki 23:00