Jie tiesiog pavydi, nes jie irgi norėtų tokio darbo. Tačiau čia, kaip sakoma, visos vietos jau užimtos. Nesiruošiu trauktis.
Nelengva šiandien rašyti, ir įtariu, restoranas sakys, kad jam nepasisekė. Gal ir taip, bet niekada nebuvau objektyvus. Esu subjektyvus, bet sąžiningas.
Matote, jau trečią savaitę esu Italijoje, dabar Sicilijoje dvidešimt laipsnių šilumos, maistas toks, kad kassyk stebiuosi, kaip per kelis mėnesius sugebėjau pamiršti, koks yra tikras valgymas ir ko stinga Lietuvai ir lietuviams (atsiprašau, labai greitai pavirtau tuo migrantu, kuris burbuliuoja, kaip ten jums pasilikusiems blogai ir kaip nieko neišmanote; tuo užsiėmiau šešiolika su puse metų Anglijoje, o štai dabar ir vėl).
Ir dabar žiūriu nuotraukas ir užrašus, kaip aš ten, vadinasi, maitinausi Lietuvoje, ir nesuprantu, kaip ten jūs kenčiate tokį šaltį, sniegą ir susiaurintas gatves.
Vienu žodžiu, apie Sakartvelo restoraną, kuris Vilniuje yra Pylimo gatvėje, visiškai prie fantastinio, nerealaus (ne, tai ne reklama) restorano Gaspars (apie jį esu rašęs čia ir sakiau: „Toks puikus maistas turėtų kainuoti bent dvigubai brangiau“).
Gruzinų restoranas, apie kurį rašau šiandien, vadinasi „Pirosmani“, pagal XIX amžiaus antrosios pusės ir XX amžiaus pradžios garsų dailininką-primityvistą Niko Pirosmani (Pirosmanišvili), kuris yra kaip kartvelų Čiurlionis, tik tiek, kad buvo visiškas savamokslis ir mirė skurde, ir pasidarė madingas jau po mirties. Kiek kartų mes esame girdėję panašią istoriją?
Restorano atmosfera primena paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį, ex-kooperatines vietas po Lietuvos nepriklausomybės; nemanau, kad visiems atrodys taip pat, bet man surezonavo. Gal baldai, gal dekoras, gal baro dizainas. Tai nėra blogai, tačiau tas pats atsispindėjo ir virtuvėje: tai buvo maistas, kuris buvo ne modernus, bet post-sovietinis gruziniškas.
Gruzinų virtuvė Sovietų Sąjungoje užėmė labai svarbią vietą: kadangi užsienietiškų restoranų valstybinės ekonomikos šalyje beveik nebuvo (išskyrus gal kinų restoraną Maskvoje), virtuvė iš Gruzijos buvo visa egzotika, kurią galėjo valgyti tarybiniai žmonės – ir dar uzbekiškas plovas, tiksliau, tas jo variantas, kuris būdavo pateikiamas už Centrinės Azijos ribų (esu jau ne kartą šaipęsis iš plovo entuziastų, kurie turbūt ir miega apsikabinę savo tuos kazanus, bet čia ne vieta ir ne laikas apie juos rašyti, taigi).
Tačiau buvo taip, kad ši virtuvė postsovietiniais laikais Lietuvoje buvo neišvengiamai paveikta trijų dalykų: nekritiškos nostalgijos viskam, kas buvo sovietinėje epochoje (visi kliedėjo apie pasakiškas užstales Gruzijoje, kuriose daugumas net nebuvo dalyvavę), maisto neišmanymo eilinio valgytojo lygmenyje (kai žmogus nežino, kas jam skanu, jis pasmerktas valgyti bet ką) ir begalinio potraukio saldžiam sirupėliui, kurį ex-sovietiniai žmonės laikė labai geru gruzinišku vynu.
Patiekalai, kuriuos mums su Rokiškiu pateikė čia, buvo adekvatūs – ta prasme, kad jie tikrai nebuvo pagadinti ar kažkaip nekompetentingai pagaminti. Tačiau dauguma buvo neišskirtiniai ir jautėsi šioks toks mėgėjiškumas, arba tiesiog toks paprastumas.
Tiesa, pavyzdžiui, charčio sriuba (7 EUR) buvo pavyzdinė: tiek teisingu aitrumu, tiek tirštumu, tiek šilkine tekstūra – pats tas lietuviškame šaltyje. Tą sriubą užsisakyčiau ir vėl.
Salotų kapojimas man pasirodė ūkiškas, toks, kaip pjausto teta Zosė kur nors kaime. Tai nelabai restoraninis maistas. Taip aš galiu namie pasidaryti. Pomidorai ir agurkai dideliais šmotais ir yra tai, kas primena praeitį, kuri buvo prieš trisdešimt metų. Gražu, kad pridėta granatų, tačiau tai ir visa egzotika. Granato sėklyčių pabarstymas dar nėra autentika. Man tai priminė tokią ankstyvą meksikietišką užeigą Vilniaus Gedimino prospekte, gal prieš dvidešimtį metų, o gal ir dar anksčiau, kur buvo praktiškai įprastiniai lietuviški karbonadai ir vištiena, tik su užvarvintu aštriu „Tabasco“ padažu: prašom, egzotika.
Adžarijos chačapuris, kuris pagal sumanymą primena valtelę iš sūrio pripildytos tešlos, su kiaušiniu ir sviestu per vidurį, man patiko savo begaliniu, užribiniu, tiesiog nepadoriu sotumu. Taip, šis patiekalas turi būti sotus (visada Gruzijoje, arba Armėnijoje, kai mane vesdavosi į gruzinų restoranus, gailėdavausi, jei užsisakydavau ir jį, ir dar ko nors), o čia jis buvo super-sotus, jis tiesiog turėjo visas pasaulio kalorijas ir visą pasaulio sūrį. Vienas toks chačapuris yra kaip trys picos. Mano patarimas: jeigu jau taip gaunasi, kad tenka suvalgyti kažką labai, labai kaloringo, nesigraužkite dėl to. Geriau daugiau pavaikščiokite, pasportuokite ir kitaip padeginkite kalorijas.
Mėsiniai patiekalai: odžiachuri (kepta mėsa su bulvėmis) ir bochlama (troškinta aviena) buvo nei šiokie, nei tokie: blankūs, neišraiškingi, mėsa man pasirodė kietoka. Kur tikroji Gruzija, kur aromatai, kur žolelių šėlsmas?
Tą patį galiu pasakyti ir apie chinkalius. Taip, tešlinių koldūnų viduje buvo mėsos ir sultinio, bet jis buvo toks vangus, negaruojantis aromato smūgiu, kaip norėčiau.
Už mus abu sumokėjo Rokiškis Rabinovičius – vakarienė kainavo 67 eurus, ir dar paliko kažkiek arbatpinigių, nes yra išauklėtas žmogus.
Ar sočiai prisivalgiau? O taip, tikrai. Ar įspūdingai? Nemanau. Žinau, kad ten restorane būna gyva muzika, ir visai gali būti, kad ji prideda gyvumo tai atmosferai. Tačiau pats maistas nevers jūsų rašyti artimiesiems ir siūlyti būtinai ten nueiti. Dvi žąsys iš penkių.
Pirosmani, Pylimo g. 23, Vilnius.
Tel. +370 655 73056.
Tinklalapis: http://pirosmani.lt/
Facebook puslapis čia.
Darbo laiko teirautis telefonu.