Negalima manęs kaltinti, kad susipainiojau, nes Varėnoje beveik viskas iš vaizdo vienoda, ji negali pasigirti savo architektūra (tik renovuoti sovietiniai daugiabučiai yra šiek tiek geriau už nerenovuotą siaubą). Taip ir Dzūkija, tiesą sakant, negali pasigirti maistu (kaip žinote, dzūkiška grikinė baba, kuri yra baltarusiškas patiekalas, yra maždaug tokio skonio, kaip keptas smulkintas tinkas ir tinkama nebent susmulkinus sušerti Aliaksandrui Lukašenkai, kai jis jau sėdės Druskininkų sunkiųjų darbų kalėjime už visus savo baisius darbus).
Be to, tai, ką mes vadiname Varėna šiandien, yra naujoji, arba sovietinė Varėna – tikroji Varėna yra tai, ką per klaidą vadiname „Senąja Varėna“, tai yra ta gyvenvietė už kelių kilometrų, kur gimė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pažinkite savo šalies istoriją, tai padės jums tapti labiau inteligentais.
Vienu žodžiu, minėtoji teta patyliukais liepė eiti kitur, o ne sėdėti restorane „Šaka“. Atrodo, ji mus pažino, bet nelabai įdėmiai seka mano rašymus, nes jei sektų, tai žinotų, kaip aš reaguoju į neprašytus patarimus ir rekomendacijas. Sureagavau taip ir šį kartą: nusišypsojau, o širdyje ją pasiunčiau ir pasakiau tylią maldą, kad man daugiau jos netektų sutikti. Niekada nesibrukite ten, kur jūsų nekvietė, neikite prie nepažįstamų žmonių ir nekiškite jiems rekomendacijų. „Na bet ji gal iš gerų norų“, sakys kai kurie iš jūsų. Žinote, kur kelių statybos darbuose naudoja gerus norus.
Restoranas „Šaka“ buvo didelis ir maloniai dvelkė praeitimi, bet tokia gera praeitimi, kai 1995–2011 metais gyvenau ir dirbau Didžiojoje Britanijoje, grįždavau į augančią ir pražystančią Lietuvą atostogų ir man viską rodydavo draugai ir giminės, kas čia naujo atsirado. Mano kolega Rokiškis Rabinovičius (Ričardas Savukynas) paatviravo buvęs Varėnoje su koncertais ir sakė, kad jį tame restorane maitino, ir kad ant visų patiekalų buvo priedas Vegeta. Jis labai nusiteikęs prieš šį stebuklą iš Kroatijos, ir čia aš su juo nesutinku. Vegeta yra praeities skonis, ji nuostabi, kaip balta mišrainė su majonezu ir kaip proverbinio dėdės Ryčio juokai per giminių iškilmes: gal kiek ir gadinantys sveikatą, bet tokie mieli, ypač kai jų nebereikia klausyti, nes giminės į iškilmes nebekviečia. Kažin kodėl.
Vegetos nė ant vieno patiekalo šįkart neradome, todėl jei jums tas pagardas ne prie širdies arba dar baisiau už mano reklamuojamas maisto prekes, galite drąsiai eiti į restoraną „Šaka“.
Restorane – kaimiškas interjeras, šokių aikštelė ir vieta gyvai muzikai, didelė terasa ir toks vaibas, kurio kartais labai norisi po ilgos darbo dienos. Mudu su Rokiškiu Rabinovičium (parodytas foto) buvome Dzūkijoje ir kelias valandas filmavome savo laidas, šmirinėdami pasienio ruože, prie pat Baltarusijos sienos, nuo kurios dvelkė siaubu ir diktatorišku režimu. Pasienio kaimas Katra (kirčiuojame paskutinį skiemenį), kuris dar visai neseniai buvo grynai baltarusiškas pagal gyventojų etninę sudėtį, šiandien vis dar išsiskiria ryškia žydra dangiška spalva, kuria baltarusišku papročiu dažo namus (yra ir etnografinės trobos, bet ne taip lietuviška, kaip Zervynose ar Lynežeryje).
Panašiai kaip ir kolega Romas Sadauskas-Kvietkevičius, paniuręs dzūkas, kurio rašymus kartais esate skaitę, esu šioks toks Dzūkijos specialistas, nes ten leidau laiką vaikystėje ir paauglystėje, o šiais laikais labai tankiai nuvažiuoju, ieškodamas atokvėpio savo sielai ir ramybės sujauktoms emocijoms, o taip pat siekdamas užtikrinti kokybišką laiko leidimą gamtoje savo šuniukui Rojui Salvatorei. Taip pat Naujųjų Valkininkų turgelyje nuolatos perku grybus, uogas ir sūrius, kurių nebrokija ir tokie Dzūkijos gigantai, kaip Merkinės rezidentas Vytaras Radzevičius ir mano bendramokslis architektas, dabar tapęs šefu ir stebinantis Merkinę, Vytukas Brėdikis (apie Radzevičiaus restoraną juk net ir rašęs esu: „Naujoji Užkalnio meilė – Dzūkijoje“).
Restoranas „Šaka“ man patiko savo pavadinimu, kuris mano perversiniam protui yra iš serijos „sakyk – tulpė“. Na, žinote tą atsikirtimą? „Kas?“ „B***s per šakas!“
Meniu – labai tradicinis, ir dar buvo picos, kurios gal net šiek tiek ir nustebino aprašymu: pagalvojau, kad pagaliau radau tą delikatesą, senąją lietuvišką picą, kokias dar mano šalyje kepdavo iki tol, kol atsirado „Čili“, o paskui „Jurgis ir Drakonas“ atnešė neapolietiškas savo gatvės kepyklose, ir dabar Lietuva yra labai gerų tarptautinių picų kraštas (žinoma, yra ir tinklinio šlamšto), tačiau kur tu rasi tą senovinę, egzotinę, nuostabią lietuvišką picą, kurią Italijoje nuo Milano iki Kalabrijos vadina „pizza verace lituana“, tai yra tikrąją lietuviškąją picą, kurios promotė yra dar sovietinė lietuviška pica picerijoje „Vidudienis“, Lenino prospekte, ar atsimenate, su šlapdešrės gabalėliais ir Rokiškio fermentiniu sūriu, kai nebuvo jokių mocarelų ir skamorcų?
Užsisakėme ir antrųjų patiekalų (irgi labai tradicinė senoji Lietuva, kiauliena apkepta sūriu, aplieta sūriu ir kartais net su sūriu viduje), kepsnys „Šaka“ ir kepsnys „Meškos pėda“ – džiaugėmės ir mylėjome Lietuvą, lyg būtume per Dainų šventę atsidūrę Vingio parke ir diriguotume tūkstantinėms minioms, dainuojančioms (ne giedančioms) himną. Tie patiekalai nešė į jaunystę juodbėriais žirgais, nes jaunystė mūsų dar nepraėjo, kai susitaikė su uosiais vėjai. Nuostabu.
Dar, tiesą sakant, paėmėm ir kopūstienės (kaip seniai valgiau kopūstienę), kuri man buvo irgi jauki ir priminė vaikystę, ir šaltibarščių, kurie Rokiškiui buvo ne tokie riebūs, kaip jis mėgsta (daktarėlis mėgsta riebiai keiktis ir riebiai valgyti), tačiau sakė, kad ne per rūgštūs. Aš nesuprantu tų žmonių, kurie vis kabinėjasi, kad „šaltibarščiams trūko rūgštelės“. Pasiimk acto į restoraną ir kitąsyk pasidaryk taip rūgščiai, kad dubenyje skylė atsirastų, bet šaltibarščiai neturi būti rūgštūs, sakau jums kaip paveldo specialistas. Rūgštūs šaltibarščiai atsiranda iš burokėlių, kuriuos marinuoja pramoniniame acte, skirtame čainikams ir puodams šveisti.
Bet pica man buvo viršūnė. Kadangi persivalgėme, maniau, kad vos paragausiu tos pickės, bet ne, suvalgėme kelis gabalus, o kas liko – parsivežiau į Vilnių ir pabaigiau viską iki kruopelės. Dideli mėsos (kiaulienos sprandinės) kavalkai ant picos „Šaka“ (devyni eurai, rask tu Vilniuje tokias nedideles kainas), marinuotas agurkėlis, baltas padažas – viskas buvo kaip aš mėgstu, viskas buvo kaip ta Lietuva, iš kurios aš esu kilęs. Kažkada iš Lietuvos išėjęs, ar ir vėl sugrįšiu Lietuvon, kaip rašė poetas Jonas Strielkūnas.
Už du mudu abudu sumokėjau 33 eurus, ir dar palikau 10 eurų, nes padavėja buvo nuostabi: jauna, linksma, greita ir visiškai nepyko, kad du pusamžiai vyriškiai vis prašė visokių patikslinimų, iš ko pagamintas tas ir anas patiekalas, o ji lakstė virtuvėn ir viską klausinėjo. Jei skaitote, gerbiamoji padavėja, tai jūs esate Varėnos pasididžiavimas.
Galvojau duoti tris žąsis iš penkių, nes tikrai labai paprastas maistas. Paskui pagalvojau – geriau keturias, nes tikrai labai jau viskas džiugino, ir tikrai nušvito diena. Ir galiausiai nusprendžiau, kad yra penkios žąsys iš penkių, tokie restoranai yra Lietuvos ramstis ir įkvėpimas, sąryšis su praeitimi ir kelrodė žvaigždė. Gal jis niekada nesulauks vizito iš „Michelin“ inspektorių. Tačiau, kaip ir Salantų „Pakalnutė“, kur jau labai seniai nebuvau („Tautos mėgstamiausias Lietuvos restoranas – Žemaitijoje“), tokios vietos turi savo svarbią funkciją, kaip medinės bažnyčios su senais vargonais, kaimo šuliniai, maudynės ežere, kaimiška pirtis ir atlaidai su rankų darbo saldainiais. Nueikite ten ir pajusite, iš kur esame kilę. Tegyvuoja senasis lietuviškas maistas.
Šaka, Vytauto g. 17, Varėna. Tel. 0310 31482. Facebook: https://www.facebook.com/saka.kavine
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio - nuo 11.00 iki 18.00. Penktadieniais nuo 11.00 iki 20.00. Šeštadieniais šokiai ir linksmybės nuo vidurdienio iki 04.00.