Apie Klaipėdą – gerai arba nieko (beveik). Ne veltui miesto valdžia, nepatvirtintais duomenimis, ruošiasi man mokėti mėnesinę rentą (nepavydėkite, tik apie 6000 EUR per mėnesį, bet grynais, kad nebūtų reikalų su čekučiais ir viskas būtų teisėta), už tai, kad aš vis giriu tą miestą.
Prieš metus kalbėjau, kad Klaipėda netrukus aplenks Vilnių savo restoranais – o dar kažkada sakiau, kad Klaipėdai stinga gero indų restorano. Ko gero, nebuvo jokio, o gal tiesiog nemačiau.
Ir dabar mano prašymai buvo patenkinti: šefas Chandan Singh, dirbęs Vilniuje, kitame indų restorane (tiesa, anuomet negavusiame mano palankaus įvertinimo, bet šiandien vertinu ne praeitį ir ne Vilnių, o dabartį ir Klaipėdoje), atidarė man restoraną „Devi“. Jeigu netikite, pažiūrėkite: ar jūs manote, kad bet kam duotų 50% nuolaidą?
Kodėl man taip svarbu indų maistas? Turbūt todėl, kad praleidau virš 16 metų ten, kur indų maistas geriausias pasaulyje: Anglijoje. Tai man dažnai sakė ir patys indai – Anglijoje kitokia perkamoji galia, kitokie produktai, kitoks dėmesys. O indų maistas anglams jau daug dešimtmečių – nacionalinė virtuvė. Anglai eina kario valgyti ir alaus gerti penktadienio vakarą ir nesijaučia, lyg valgytų užsienietiškai. Jiems tai – sava.
Kada nors taip bus ir lietuviams. Jūs žinote, kad labai noriu matyti Lietuvą persimaišiusiomis kultūromis, virtuvėmis, šeimomis ir tapatybėmis. Jau esame pusiaukelėje: Artimųjų Rytų šakšuka lietuviams yra jau sava kiaušinienė, amerikietiški burgeriai ir itališka pica - irgi mamos patiekalai, o jau ką kalbėti apie Tailando kokoso pieno sriubą. Tailandas – jau seniai lietuviška Naujoji Palanga. Tikiuosi, taip pat bus ir su indų virtuve.
Krevetės puri – ant paplotėlio, tirštame pomidorų padaže, buvo idealios. Pomidorai nėra tokia daržovė, kuri visais laikais buvo Indijoje: juos, kaip ir aitriuosius čilius, atvežė į Indiją portugalų kolonistai. Kiek džiaugsmo! Ir kokia krevečių kokybė. Gerą Azijos restoraną (ir ne tik Azijos) galima atskirti pagal krevetes: jos turi būti stambios, gražios, o ne pavargėlės.
Panyras, indiškas pusiau sūris, pusiau varškė, kepta su daržovėmis, ir patiekta su gaiviais ridikėliais, buvo viena iš tų priežasčių, kodėl vegetarai dažnai nepasiilgsta mėsos. Nepriekaištinga.
Jei klausiate, kas tas žalias karis – spalva nuo špinatų, kuriais ne tik gardinami, bet ir dažomi dalykai. Indijoje, kur itin daug vegetarų, sūris panyras iš karvių arba buivolių pieno yra labai dažnai pasitaikanti sudėtinė dalis.
Gana stipriai aitrus krevečių karis Madras su ryžiais (Madrasas – senasis miesto pavadinimas, dabar indai jį pervadino į Čenajų) buvo visgi optimizuotas lietuvių valgytojams (15,90 EUR). Aš suprantu tuos, kas skundžiasi, kad čia ne toks aitrumas, kaip Indijoje ar Britanijoje, tačiau turite suprasti, kad restoranas turi atsižvelgti į drungną lietuvių skonį: jie nepratę prie ugninio aštrumo. Tegu geriau taip, negu puikus restoranas stovės tuščias, o paskui turės užsidaryti.
Man jaukumą tobulai praplėtė indiška prieskonių arbata, chai masala (5 EUR už arbatinuką) – DELFI kaip tik neseniai buvo straipsnis apie šią arbatą ir apie tai, kaip indus, pasirodo, irgi anglai išmokė arbatą auginti ir gerti, pasipelnijimo tikslais, bet rezultatas šiandien fantastiškas. Jei ne anglai, gertume arbatą šiandien vien kinišką.
Sąskaita prieš nuolaidą buvo 53 EUR – itin santūriai. Palikau penkis eurus arbatpinigių. Restoranas puikus: jei jį šiandien perkėlus į Brick Lane gatvę Londone, kur koncentruoti Indijos ir Bangladešo restoranai ir kur skuba visi turistai ir šiaip kario mėgėjai, jis tikrai ten nenusileistų senbuviams.
Nuo antradienio iki sekmadienio - nuo vidurdienio iki 22:00.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt