Yra toks teiginys, kad kuo daugiau skaidulinių medžiagų valgome, tuo geriau virškina. Šis teiginys yra teisingas tik iš dalies, nes viskas priklausys nuo to, kokias gi tas skaidulas valgysime. Skaidulinės medžiagos gali būti virškinamos, iš dalies virškinamos arba visai nevirškinamos.
Kam gamta sukūrė tas skaidulas? Skaidulinė augalo sėklos luobelė yra tam, kad apsaugotų grūdo reprodukcines dalis nuo dvikojų ar keturkojų virškintojų. Taip sutverta, kad, gyvūnui nesuvirškinus apsauginės sienelės, sėkla gebėtų sudygti kitoje vietoje. Kitaip sakant, jei suvalgom nemaltus, neapdorotus grūdus ar sėklas, tokioje formoje jie ir iškeliauja atgal į gamtą.
Viskas būtų gerai, jei gyventume kaip sėklų platintojai paukščiai. Bet šiuo atveju, kruopas valgome tam, kad pasisotintume ir gautume energijos. Pavyzdžiui, 100 g viso grūdo kvietinių miltų turi 9,1 g skaidulinių medžiagų. Bet miltai taip pat turi ir 53–70 g krakmolo. Krakmolo randama ne tik bulvėse, bet ir tose pačiose kruopose ar ankštiniuose. Žinoma, dalis krakmolo būna ir atsparus virškinimui ir netgi turi teigiamų savybių, bet labai „mizerna“ ta dalis.
Vyresni žmonės prisimins, kad, norint klijuoti sieninius tapetus, reikia gero kleisterio. Kleisteris yra toks glitus mišinys, panašus į kisielių. Panašus procesas vyksta ir žarnyne. Galime sakyti, kad, privalgę krakmolingo maisto, rengiamės tapetuoti žarnyno sienas. Bulvių, makaronų ar sausainių kleisteris žarnyne išderina žarnyno mikrobiomą, sukuria sąlygas „blogiesiems“ mikroorganizmams daugintis. Toks kleisteris gali apsunkinti baltymų ir riebalų virškinimą.
Jei jūsų virškinimas yra tobulai veikiantis ir žarnyno sienelės nepažeistos, kūnas su vienkartiniu „kleisterio iššūkiu“ susidoros. Kitu atveju, jei pusryčiams – blynai, pietums – makaronai, o vakarienei – sumuštiniai (supraskit, krakmolas, krakmolas ir krakmolas) – žarnynas po kurio laiko pradės negaluoti ir atsiras priežastis vystytis lėtiniam uždegimui, kuris yra viena nusilpusio imuniteto priežasčių.
Skaidulų reikia ieškoti nekrakmolingose daržovėse, kurias dar reikia ir pakankamai termiškai apdoroti – šparagai, šparaginės pupelės, briuselio kopūstai, brokoliai, kopūstai, žiediniai kopūstai, salierai, agurkai, baklažanai, svogūnai, salotų žalumynai, špinatai, pomidorai, ropės, cukinijos, moliūgai, morkos ir taip toliau. Gi prieš bulvių erą proseneliai valgydavo pastarnokus ar senąsias ropes, kurios buvo perpus mažiau krakmolingos negu bulvės.
O kaip atpažint – jūs paukščiai, graužikai ar žmonės? Normalių išmatų sudėtyje neturi būti nesuvirškinto maisto liekanų. Jokių grūdų, sėklų ar kito maisto gabalėlių. Kiekvienas gyvis prisitaikė misti kažkokiu tik jam skirtu maistu, ir gavo tam maistui įveikti reikalingus įrankius. Grūdų valgytojai – graužikai turi nuolat ataugančius kandžius. Pelės, ėsdamos grūdą, jį lupa. Kur būta pelių – iš grūdų lieka tik sėlenų ir išaižų krūvelė. Paukščiai turi skilvį su akmenukais, kitaip sakant, girnas grūdams sutrinti. O ką turi žmogus? Gi motinos pienas neturi nei skaidulų, nei sėlenų, tačiau kūdikių virškinimas puikus ir tuštinasi jie preciziškai.