„Dar praėjusiais metais Meksiką atrado daugelis lietuvių, tai tapo viena populiariausių kelionių krypčių. Iš savo patirties pastebiu, kad Meksikos maisto kultūra Lietuvoje auga – čia kuriasi meksikietiško maisto restoranai, užkandinės, daugėja ir meksikietiškiems patiekalams ruošti skirto maisto asortimentas mūsų parduotuvėse. Galbūt dėl to pastaruoju laikotarpiu vis daugiau žmonių atranda Meksikos virtuvę ir ją pasirenka savo skonių kelionėms“, – virtualių vakarienių „Ant grotelių namuose“ ciklą pristatydama kalbėjo U. Mikelevičiūtė.
Maisto gamintojai taip pat pastebi, kad pastarąjį pusmetį lietuviai vis dažniau keliauja skoniais savo virtuvėse ir taip kompensuoja iš gyvenimo dingusias egzotiškas keliones.
„Tai jaučiame iš padidėjusios paklausos tokiems duonos gaminiams kaip mėsainių bandelės, poliarinės duonelės ar lavašai. Pastarieji sulaukia itin didelio dėmesio: keičiasi supratimas, kad mėsą ir žuvį galima derinti tik su bulvėmis, o duonos gaminius naudoti tik tradiciniams sumuštiniams. Tai puikiai įrodo ir meksikietiška virtuvė, kurioje didžioji dalis patiekalų sukami, vyniojami, įdaromi, o tam vadinamoji plokščia duona (angl. flatbread) yra itin patogus formatas“, – pasakoja „Gardėsio“ prekės ženklo rinkodaros direktorė Indrė Švelnytė.
Žinomas keliautojas ir maisto entuziastas V. Radzevičius prieš keletą metų lankėsi Meksikoje ir tikina, kad jų virtuvė – labai priimtina lietuvių skoniui.
„Meksikos virtuvė ypatinga tuo, jog ten viskas ganėtinai paprasta. Nėra įmantrių, sunkiai paruošiamų ar daug laiko reikalaujančių patiekalų. Ten žmonės labiausiai mėgsta gatvės maistą, kuriam valgyti nereikia prabangių indų ar net įrankių. Ilgiausiai Meksikos virtuvėje užtrunka paruošti ingredientus – ilgai troškinama mėsa, iš daugybės skirtingų sudedamųjų dalių gaminamos salsos. Tačiau Lietuvoje šiandien visų šių ingredientų galima nusipirkti jau paruoštų, o juos turint po ranka, sukonstruoti suktinukus ar takus užtrunka vos kelias minutes“, – pasakoja V. Radzevičius.
Labiausiai lietuvių ir meksikiečių virtuves vienija vienas aspektas – daug mėsos, ypač kiaulienos.
„Meksikietiškoje virtuvėje populiaru mėsą ilgai troškinti, pavyzdžiui, ilgai troškinama kiauliena ten vadinama „carnitas“ ir ruošiama ne mažiau kaip septynias valandas, o vėliau apskrudinama. Lietuvoje tokie egzotiški ir lėtai virti mėsos gaminiai taip pat populiarėja, nes yra itin tinkami kulinariniams skonių eksperimentams namuose. Augant grilio kultūrai, vis dažniau ant lietuvių stalo atsiduria ne tik šašlykai ar šviežios dešrelės, bet ir tokie gaminiai kaip didkepsniai, šonkauliukai, maltinukai mėsainiams ir įvairi mėsa, paruošta lėto virimo technologija. Tokie produktai puikia tinka ir meksikietiškų patiekalų improvizacijoms“, – pranešime spaudai teigia „Biovela Group“ rinkodaros direktorius Povilas Vinžanovas.
Tad ką gi verta išbandyti savo virtuvėje ir į kokias skonių keliones leistis? V. Radzevičius bei U. Mikelevičiūtė kviečia išbandyti du nesudėtingus ir egzotiškus receptus.
Buritai – bene žinomiausias meksikietiškas patiekalas. Pradžią šiuolaikiniams buritams davė actekų ir kitų Pietų Amerikos indėnų keptos kukurūzų duonelės „tlaskala“. Jos buvo gana nedidelės ir labiau priminė takus. Tik vėliau Pietų Amerikoje pradėtos kepti didesnės ir minkštesnės jų versijos, kurios galėjo „atlaikyti“ daugiau įdaro.
Tradiciniai buritai gaminami su ryžiais, pupelėmis ir šviežiomis bei marinuotomis daržovėmis ir valgomi rankomis. Tai gana sotus ir nebrangus patiekalas.
Tradicinė meksikietiška pica, kiek keistoku pavadinimu – „tlajuda“. Kuo ji skiriasi nuo mums visiems žinomos itališkos? Čia nereikės minkyti tešlos ir jos kočioti, kadangi „tlajudos“ pagrindas – didelis lavašas. Beje, jei Italijoje pica aptepama šviežiu pomidorų padažu, tai „tlajuda“ aptepama trintų pupelių tyre.