Italijoje gyvenanti Neringa pasakoja, ką daryti su kalėdiniu pyragu „panettone“ norint jį kuo ilgiau išlaikyti šviežią

Kalėdos kvepia apelsinais, egle ir... pyragu. Bene pats populiariausias Italijos skanėstas – kalėdinis pyragas panetonė („Panettone“) pavergęs ir lietuvių uoslę. „Tačiau Italijoje jis jau išauga žiemos švenčių deserto statusą – tampa šventiniu atributu visus metus: jį nešasi į svečius, dovanoja ar skanauja bet kokia proga – panašiai kaip lietuviai dievina šakotį“, – sako už italo ištekėjusi ir jo gimtinėje gyvenanti Neringa Prestipino.

Kaip ir kur laikyti kalėdinį pyragą

Moteris apie itališkus skanėstus, pagardus bei jų skanavimo ypatumus žino išties daug, todėl natūralu, jog drauge su sesers šeima įkūrus itališkais produktais prekiaujančią internetinę parduotuvę, būtent Neringai buvo patikėta rūpintis prekių asortimentu.

„Svarbiausia – gaminių kokybė ir autentiškumas, juk kiekvienas regionas gali pasiūlyti išskirtinių produktų, specifinių ingredientų savo gaminiams. Ir, žinoma, labai svarbios kompanijų tradicijos bei šeima, iš kartos į kartą perduodamos žinios – kaip ir mums su seserimi“, – pranešime žiniasklaidai sako pašnekovė.

Paklausta, kaip ir kur laikyti itališką pyragą panetonę, jei įsigijai prieš kelias savaites, Neringa atsako: „Venkite drėgnų patalpų. Idealu – tamsi, vėsi ir sausa vieta: sandėliukas, rūsys ar net kambarys, kuriame retai būnama. Prieš patiekdami pyragą, porą valandų palaikykite kambario temperatūroje, galima kelioms minutėms padėti prie kokio šilumos šaltinio, pavyzdžiui, židinio ar net įkišti į orkaitę. Tačiau šildykite labai trumpai, nes tada pyragas neteks savo ypatingo drėgnumo“, – patarimų dalija N. Prestipino.

Jei panetonės visos nesuvalgėte, geriausia likutį suvynioti į maišelį ar popierių, kuriame jis buvo, ir grąžinti atgal į dėžutę. Svarbus triukas – iš maišelio išspausti kuo daugiau oro, kad desertas liktų drėgnas, purus. Klasikinį pyragą su razinomis ir cukatais prapjautą reikėtų suvalgyti per 4–5 dienas, o su kremo įdaru (pistacijų, „Zabaglione“) – per 2–3 dienas. Italai įprastai panetonę skanauja per pietus ar vakarienę, tačiau tiks ir pusryčiams, turint omeny, kad pyragas yra gana kaloringas.

Kokio dydžio pirkti? „Skaičiuojama, kad kilogramą sveriančios panetonės turėtų pakakti 10-iai žmonių. Tačiau viskas priklauso nuo saiko ir apetito,“ – svarsto N. Prestipino.

Daugiausia itališkų pyragų iškeliauja į Prancūziją

Paprastai šventinis laikotarpis Italijoje „išsiplečia“ į abi puses – pyragais pradedama mėgautis gruodį ir smaguriaujama iki pat vasario. Tačiau, anot Neringos, pamažu įsigali tendencija panetonę valgyti nebe žiemos švenčių sezonu, o visus metus.

Kai kuriose kepyklėlėse, pasakoja Neringa, įvairių rūšių panetonių galima išvysti ir vasarą, atriekti gabaliuką pyrago siūloma kavinėse prie espreso ar kapučino kavos puodelio. Taigi italų kalėdinis pyragas tampa šventiniu atributu kaip lietuvių šakotis – juo mėgaujamasi įvairiausiomis progomis.

„Tarkim, Italijoje rugpjūčio 15-ąją švenčiama Ferragosto, panašiai kaip Žolinė Lietuvoje. Tą dieną į Šiaurės Italiją atvyksta nemažai kaimynų prancūzų. Amžina tema, kurių virtuvė įspūdingesnė – italų ar prancūzų, ir italai siekia nuolat stebinti. Pavyzdžiui, kai kur panetonės pyragai patiekiami ne kaip desertas, o užkandis: pjaustomi riekelėmis, dedama kumpio, sūrio, alyvuogių. Išradinga, bet drauge ir prisitaikoma prie klientų, jų skonių, pomėgių. Taip ir gimsta gastronominės variacijos. Jei žiūrėtume statistiką, itališkų pyragų daugiausia išsiunčiama būtent į Prancūziją, kiti smaguriai – vokiečiai ir britai. Šio itališko deserto populiarumas neblėsta – panetonių eksportas kasmet auga 5–6 proc.”, – tvirtina Italijoje gyvenanti lietuvė.

Italai pasidalijo į dvi stovyklas

Įkvėpti bene populiariausio itališko skanėsto sėkmės, konditerijos meistrai nesiliauja ieškoję kitokių skonių, įdomesnių ingredientų. Tačiau, anot Neringos, vieni populiariausių panetonių – su pistacijų kremu bei klasikinis pyragas su razinomis ir cukatais. Pirkėjai teiraujasi ir pyragų su kiaušinių ir saldaus vyno kremu. Neringai labiausiai patinka „Pandoro“ – panetonė be jokių priedų, kur nėra nei razinų, nei cukatų. Šio deserto tešla ruošiama kitu būdu, pyragas neturi popierinės formos, be to, jo forma nebe grybuko, o žvaigždės. Pasak N. Prestipino, italus galima suskirstyti į dvi stovyklas – mėgsta arba „Panetonne“, arba „Pandoro“.

Pirkėjai pastebi, jog panetonių kainos būna įvairiausios: prekybos centruose gerokai pigesni pyragai, o specializuotuose parduotuvėlėse jų kaina didesnė. Neringai čia nėra nieko stebėtino.

„Pirma – pakuotė. Kalėdiniam pyragui labai svarbus įspūdis – metalinė arba kartoninė dėžutė, rankomis užrištas kaspinas. Jei pasidairytumėte, tai pamatytumėte, jog kai kurios pakuotės – tarsi meno kūriniai, kartais būna net gaila išpakuoti.

Antra – išvaizda. Prapjovę pigesnį pyragą pamatysite, kad jis ne toks geltonas, o pažiūrėję sudėtį įsitikinsite, kad ir palmių aliejus veikiausiai naudojamas, ir kiaušiniai ne tokie.

Trečia – užrašai. Jei panetonės pyragas ne klasikinis, be razinų ir cukatų, tai taip ir privalo būti įvardyta. Tai labai svarbu, italai šį dalyką irgi sureguliavę atskirais dekretais.

Ir ketvirta – pats svarbiausias kriterijus, lemiantis panetonės kokybę ir kainą, yra natūralus raugas. Kiekvienas meistras jį kruopščiai puoselėja, brandina, atšviežina. Būtent nuo raugo kokybės priklauso pyrago iškilimas, skylutės, tolygus priedų (razinų, cukatų) pasiskirstymas. Be to, reikia turėti omeny ir laiką, kurio reikia pyragui pagaminti: dviem etapais kildinama tešla, paskui pyragas kepamas ir dar turi kabėti „žemyn galva“, kad būtų kupolo formos. Visai tai užima daugiau nei dvi paras!
Už viską ir mokama“, – sako pašnekovė.