Fausta Marija Leščiauskaitė vertina gastronomijos meną, net tikina, kad maistas yra jos religija, tačiau atkreiia dėmesį, kad restoranai iš savo valgytojų tiesiog tyčiojasi. Apie tai Fausta Marija rašo feibuko poste:
„Šiandien galutinai uždariau valgymus mieste.
Kaip žinia, aš esu didelė gastronomijos ir maisto apskritai gerbėja. Man neužtenka pavalgyti lyg kuro užsipilti. Esu talentingų šefų gerbėja, gastronominius gidus, kaip Michelin, Gambero Rosso, Slow Food, Gault et Millau, skaitau kaip grožinę literatūrą. Kad geriau suprasčiau gastronomijos meną ir maistą, mokiausi someljė mokykloje. Maistas yra mano religija.
Bet aš taip nebegaliu, gana tyčiotis, jomajo.
Restoranų asociacija kone kas savaitę leidžia ašaringus pranešimus spaudai, kaip maitinimo sektorius grimzta į gilią subinę. Keliama panika, kad vienas po kito užsidaro restoranai. Ir neva viskas – dėl nubrauktos PVM lengvatos.
Neskaitant Čepracko „Gastronomikos“, kurios užsidarymas jau seniai seniai sklandė ore tarp gastronominio pasaulio žinovų, mylėtojų ir veikėjų, jūs buvote tose užsidariusiose vietose? Valgėte? Į daugumą jų su šautuvu, įremtu į galvą, neičiau. Man keista, kad jie veikė, ne kad užsidarė.
Ko einama į restoraną? Na, dienos pietų žmonės eina maisto-kuro. Nori sočiai, paprastai, skaniai ir nebrangiai. O kitais kartais? Aš einu arba šefo talento, t.y. kad pati taip nei sugalvočiau, nei pagaminčiau, arba produktų, kurių pati lengvai negausiu, arba maisto, kurį beprasmiškai ilgai namie gaminti.
Ką gaunu 9 iš 10 atvejų? Kažką, ką pati pagaminčiau greičiau, skaniau, kokybiškiau. Ir perku tai už brangiai. Ant bulkos skūpios suvalkietės iš pasakų patepliota avokadu, uždėtas kiaušinis ir patrupinta žolyčių – iš jūsų bus 14 eurų, ačiū. Šiandien valgiau 8 makaronus už 23 eurus su kokiomis 3 susmulkintomis krevetėmis ir tiek pat kalmarų žiedelių, dabar kyla rūgštis, nors mano skrandis tvirtas kaip darbinis arklys.
Tai nebūtinai neskanu. Bet mokėti brangiai už vidutinišką? Kita vertus, dažnai būna ir neskanu.
Be jokio širdies skausmo esu už vakarienę dviems mokėjusi 1000 eurų. Ir už tą kokybę mokėčiau dar. Ten gavau meną, išskirtinį talentą, performansą, retus produktus.
Tačiau mane glumina, kaip be 100 eurų Vilniuje retai bepavalgysi ir net Michelininės vietos į lėkštę padrėbia tuos pačius Sanitexo produktus.
Man nuoširdžiai atrodo, kad iš mūsų tyčiojasi. Ir pykite ant manęs kiek norite. Vadinkite susireikšminusia. Nepatenkinta. Tebūnie.
Bet namie mes taip skaniai ir kokybiškai valgome. Ir mažų mažiausiai keista, kad 97 procentai restoranų (taip, yra tie keli, į kuriuos vis dar tikrai smagu ateiti) negali pasistiebti iki tokios savamokslės, kuri tikrai niekada nesijautė net arti to, kad atidarytų restoraną.“