Tavo asmeninė istorija tikrai vingiuota. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigei meno vadybą, vėliau studijavai svetingumo mokslus, per tą laikotarpį pakeitei daugybę pačių įvairiausių darbų, kol galiausiai nusprendei, kad tavo vieta yra būtent gastronomijos srityje. Papasakok plačiau, kaip atrodė tavo kelias?
Prieš 11 metų atvažiavau į Vilnių ir įstojau į meno vadybą, klasikinės muzikos specialybę. Po metų supratau, kad tai nėra mano sritis, bet neturėjau galimybės mesti. Susinervinusi nuėjau į Vilniaus kolegiją studijuoti viešbučių ir restorano verslo, kad tik būčiau arčiau maisto pasaulio. Tad vienu metu studijavau dviejose vietose ir taip po penkerių metų turėjau dvi specialybes. Taip pat visada dirbau. Iš pradžių – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Filharmonijoje pagal pirmą specialybę, o po to prasidėjo mano vingiai.
Manau, kad net pamiršau pusę: nuo skrydžių privačiais lėktuvais pardavėjos iki renginių organizatorės, nuo darbo vestuvių žurnale iki barberių kursų. Kur aš tik nedirbau… Visada norėjau būti šalia maisto, tad pradėjau rašyti tinklaraščius, bet šie vis neįsivažiuodavo.
Galvoju: eisiu dirbti padavėja. Išsikėliau sau tikslą, kad nueisiu į dešimt darbo pokalbių ir pažiūrėsiu, ar priims. Mane priėmė restoranas „Monte Pacis“, ten dirbau kokias dvi savaites ir supratau, kad fiziškai – ne man.
Vėliau su draugu pradėjome savo projektus daryti, prekiavome lietuvių menininkų printais. Prisigalvodavome visokiausių dalykų. Savęs ieškojau, nors viskas visada buvo prieš nosį.
Kada pradėjai gaminti? Kaip manai, iš kur apskritai atsirado meilė maistui?
Užaugau tokioje šeimoje, kur maistas užėmė labai svarbią vietą. Man labai pasisekė, nes mano tėtis yra mėsininkas. Dabar jo fabrikui yra jau 20 metų, tad nuo mažens kartu su broliu ir sese buvome tame.
Gimiau ir užaugau kaime Pakruojo rajone. Turėjome daržą, šiltnamius, reikėjo viską tvarkyti... Tuo metu tėvai dar turėjo tokį duonos fabrikėlį, mama net pasigamino tikrą krosnį, kur kepdavo duoną. Maistas visada buvo aplink, visi gamina ir dabar, tiek tėvai, tiek brolis ir sesuo, tai – bendra mūsų tema.
Ar prisimeni savo pirmą pagamintą patiekalą?
Aš užaugau su vegeta, buvo toks laikotarpis gyvenime, kai man nieko kito nereikėjo, tik vegetos su makaronais ar bulvėmis. Pati nieko negaminau, mane lepino, man visi visada gamindavo.
Keliaukime į Paryžių ir studijas garsiojoje „Ecole Ducasse“ – kaip vyko stojamieji?
Pirmas etapas – tiesiog užpildyti anketą. Antras – popierizmas, reikėjo labai daug dokumentų. Tai pirmas kartas, kai panaudojau savo diplomus. Tada buvo didžiulis klausimynas, lyg interviu.
Trečias etapas buvo lengvas pokalbis su vadove, po jo laukė rimtas pokalbis, kuris truko 1,5 val., bet kadangi aš nesitikėjau patekti, tai buvau atsipalaidavusi ir labai gerai pasirodžiau. Gavau pačią paskutinę vietą, nors buvo žmonių, kurie stoja tris, keturis kartus ir nepatenka.
Kas tai buvo per mokslai, kiek jie truko ir kaip viskas atrodė?
Mokslai trunka penkis mėnesius. Turėjome tris šefus, vienas buvo pagrindinis, kuris dėstė kiekvieną dieną. Kiti keičiasi tarpusavyje, nes juos gali išsiųsti ir į kitus darbus, pavyzdžiui, vienas buvo išsiųstas kurti patiekalų į NASA, kitas – į Disneilendą.
Kiekvieną dieną gamindome apie penkias valandas. Mokaisi visko – nuo elementaraus pjaustymo iki rimtų patiekalų gaminimo.
Iš Paryžiaus iškeliavai į Kopenhagą – stažuotis net penkis kartus geriausiu pasaulyje pripažintame, tris „Michelin“ žvaigždes pelniusiame restorane „Noma“. Kodėl ten? Ar sudėtinga ten patekti?
Kadangi praktika man nebuvo privaloma, tai ir nespaudžiau savęs, ypač po to, kai birželį ir Lietuvoje atsirado „Michelin“ restoranai. Pamaniau, kad jeigu nieko nerasiu svetur, grįšiu pasipraktikuoti į Lietuvą. Išsiunčiau kelis laiškus tik ten, kur norėjau, įskaitant ir „Noma“. Man atrodo, kad visi kulinarijos studentai ten siunčia.
Likus dviem savaitėms iki mokslo metų pabaigos man parašė, kad nori pasikalbėti. Pokalbis truko lygiai šešias minutes, kalbėjausi su vyriausiuoju šefu Kennethu Foongu. Jis paklausė, ar esu dirbusi restorane, atsakiau, kad ne. Tada pasiteiravo, ar žinau konceptą farm-to-table (nuo ūkio iki stalo), atsakiau, kad esu gimusi tokiame. Taip gavau darbą. Jau po dešimties dienų buvau Kopenhagoje. Beje, tik vėliau sužinojau, kad į vieną praktikos vietą kandidatuoja keli šimtai žmonių, kodėl pasirinko mane – nenumanau.
Koks buvo pirmas įspūdis?
Šokas. Kaip žmogui, nedirbusiam virtuvėje, buvo labai intensyvu. Tai didelis, labai gerai veikiantis aparatas. Nežinau, ar Lietuvoje yra kažkas panašaus. Kartu su administracija dirba 80–100 žmonių, virtuvėje – apie 40, daugiau nei pusė jų – praktikantai.
Iš pradžių buvo sunku suvokti, kad galima taip suorganizuoti visus procesus. Restoranas dirba keturias dienas per savaitę. Tris dienas yra po vieną srautą, penktadieniais – du (pietų ir vakaro). Kai yra vienas srautas, tu pradedi darbus 9–10 val. ir baigi 24 val., o penktadienį pradedi prieš 7 val. ir baigi 1 val. nakties. Nėra laiko niekam. Neįtikėtina patirtis.
Ar pati įsivaizduoji save dirbant restorano šefe?
Prieš „Nomą“ nustojau planuoti ir nieko nebeplanuoju. Kaip sukris viskas, taip bus. Bet labai noriu rengti savo vakarienes. Visi klausia, ar bus restoranas. Nebus restorano, nes Lietuvoje labai didelis PVM, labai sunku išlaikyti restoranus ir žaviuosi žmonėmis, kurie šiais laikais tai daro, aš neturiu tiek kantrybės.
Restorano nenoriu, noriu organizuoti pop-up vakarienes, noriu eiti dirbti į virtuvę, noriu dirbti restoranuose. Nežinau, ar visa, ar puse kojos, bet labai pasiilgau aptarnavimo ir bendraminčių aplinkui.
Ką tau gyvenime reiškia maistas?
Labai daug. Čia yra mano meilės forma, aš žmonėms rodau rūpestį ir meilę per lėkštę. Man tai yra kultūra, vertybės ir visa tai yra vienoje lėkštėje.
Visą tinklalaidės „Ar valgoma?“ pokalbį galite žiūrėti čia:
