Per pastaruosius pora metų, kai tik įlįsdavom į Klaipėdą ir išbandydavome kokias nors rekomendacijas, viskas būdavo puiku arba daugiau nei puiku. Miestas prie jūros nebestabdo niekada. Net apie anksčiau liūdnai pagarsėjusį restoraną prie perkėlos, kur nenormalus šefas garsėjo klientų varinėjimu ir siuntinėjimu, priklausomai nuo hormoninio ciklo, jau nebegirdėti. Aš ant to šefo nebuvau pataikęs, bet anksčiau žmonės pasakojo, kad visų akivaizdoje apstaugė tą ar kitą žmogų už nevykusį pasirinkimą arba vaikui pasiūlė susirasti geresnius tėvus, nes vaikas norėjo kokakolos. Kažkiek gailiuosi, kad pats savo akimis to nemačiau, nes man tai yra senosios Klaipėdos mitybos pavyzdys: pseudo-mandras restoranas niekur neplaukiančiame laive, restoranas su nestabiliu virtuvės šeimininku, tūkstančio patiekalų pasažas ir McDonald's Akropolyje, tai iš esmės būtų ir viskas.
Tokio Klaipėdos virtuvės vaizdo jau seniai nebeliko (ta prasme, McDonald‘s yra, ir gerai, atrodo, yra ir tas pasažas, bet ten nereikia eiti), ir ačiū Dievui. Dabar Klaipėda yra antrasis kulinarinis Lietuvos miestas po Vilniaus. Kaunui kol kas geriau sekasi remonto ir miesto gerovės darbai, negu restoranai, ir rankose smagiau kauniečiams laikyti grindinio plyteles, negu puodus ir keptuves, išskyrus Lietuvos Meksikos maisto perlą „Agave“ ir žaviai revoliucinį „Nüman“; anksčiau juokiausi iš mano gimtojo Kauno, bet šiandien kokius penkis Vilniaus restoranus laisvai iškeisčiau į tokią autobusų stotį, kokią turi Kaunas, o į Vilniaus merus nedvejodamas paskirčiau jo kolegą iš Kauno (bet čia ne apie Kauną ir ne apie merus bus straipsnis, taip kad ramiai).
Klaipėdoje jau senokai situacija su maistu tokia, kad štai kaip atrodo gero maisto ieškojimas ten:
1. Paprašai restorano rekomendacijos Klaipėdoje, parašydamas Feisbuke.
2. Gauni gausybę pasiūlymų.
3. Nueini į labiausiai rekomenduojamą vietą ir randi dar vieną sensaciją.
Pastarojo laiko patirtys visą laiką tokios. Aš nežinau, kodėl taip yra. Gal Klaipėdoje jie kvėpuoja jūros oru ir nuo to geriau gamina. Gal jiems išeina privilioti gerus virtuvės šeimininkus. Gal čia yra didelė perkamoji galia, nes jie uždirba daug pinigų jūrų uoste ir nebijo jo leisti restoranams, nes jau turi nusipirkę namus ir jie nešvaisto laiko ir pinigų transporto spūstims, kaip vilniečiai.
Mums šį kartą labiausiai rekomendavo „Studio 52“, Žvejų gatvėje, prie Danės upės. Ne toje pusėje, kur Klaipėdos pilis, bet rytinėje, prie Senamiesčio.
Valgiaraštis – ant vieno lapo, ir vienas iš tų, kur visko norisi.
Duona su pelenais kiekvieną kartą mane džiugina, nors dabar jau daug kur matoma, naujoji mada. Švelni kaip balta, atrodo juoda kaip anglis.
Jautienos (€10) ir oto (€9) tartarai buvo daugiau nei pavyzdiniai. Otas buvo gaivus ir su mėtų aliejumi ir juodaisiais ikrais ir kalafiorų tyre, ir aš suvalgiau ir tą tyrę, nors labai nemėgstu kalafiorų (ne nuo to laiko, kai jie pabrango ir apie tai visi šnekėjo, o šiaip nemėgstu). Tai buvo puiku, bet dar puikesnis buvo tas jautienos kapotinis, pabarstytas trumų aliejaus pudra ir su putpelės kiaušiniu ir permaišytas su grybų gabalėliais. Valgėme sostinės kokybės maistą.
Tą patį sakėme apie šparagus apie Hollandaise (olandiškuoju) padažu, su kedrų pinijomis (€5). Kaip geriausiuose Vilniaus restoranuose. Mūsų draugė iš Klaipėdos negalėjo valgyti pieno produktų. Ne problema, jai atnešė šparagus su uogomis, ir pažiūrėkite nuotraukas, kaip tai atrodo. Taip reikia šiais laikais pateikinėti maistą (o ne teplioti raštus balzaminiu padažu ant lėkštės, kaip daro kai kurios vietos, įstrigusios 200 metuose), ir taip reikia išspręsti bet kokią problemą, kai kuris nors valgytojas ko nors netoleruoja. Tam virtuvės šeimininkas ir mokosi, kad galėtų vienus produktus pakeisti kitais.
Ėriuko karūna (€18) buvo fantastiška. Puikios kokybės mėsa, pats švelnumas. Su rūkytų svogūnų tyre ir batatų tyre.
Labiausiai mus nustebino norvegiškos menkės filė (€14). Paprastai menkė yra labai nuobodi žuvis, kaip ir lašiša, todėl vengiame ją užsisakinėti, kad nenusiviltume, nes norisi duoti restoranui šansą pasirodyti iš geresnės pusės. Tačiau užsisakėme, nes kažkas mums kuždėjo, kad bus gerai. Turbūt vidinis balsas. Čia, Klaipėdoje, menkės gabalėlis tiesiog sproginėjo kaip branduolinis skonio užtaisas – pagaliau miestas prie jūros pasirodo su puikiausia jūrine žuvimi, kurią teko valgyti ne prie Ramiojo vandenyno. Fantastika. Užsisakykite tos norvegiškos menkės, jei ten nueisite.
Trise sumokėjome €95 ir arbatpinigius. Verta kiekvieno cento. Dėl tokio maisto galima atvažiuoti iš Vilniaus.
Penkios žąsys iš penkių.
Studio 52, Žvejų g. 4-29, Klaipėda. Tel. +370 686 46727.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 10:00 iki 22:00, ketvirtadieniais nuo 16:00 iki 23:45, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 14:00 iki 23:45, sekmadieniais nuo 14:00 iki 22:00.