Cukraus, riebalų ir panašūs mokesčiai nėra sveiki ir ekonomine prasme – jų administravimas brangus ir padidina ir taip didelę reguliavimų naštą ir biurokratinio darbo kiekį tiek verslui, tiek administratoriams.
Tokie mokesčiai nepasižymi ir veiksmingumu – tyrimai rodo, kad apmokestinimas turi būti ženklus, kad žmonės šių produktų atsisakytų. O tai jau kertasi su socialine politika ir nepasiturinčiųjų galimybėmis.
Apie šiuos „cukraus“ mokesčio aspektus pastaruoju metu prirašyta nemažai straipsnių, tad nesiplėsiu. Čia noriu pakalbėti apie tokios priemonės įtaką sveikatai. Nes juk tūlas gali sakyti – kas mums ta ekonomika, visuomenės pritarimas ir panašūs dalykai, jei mums rūpi žmonių sveikata. Vaikučių sveikata ypač (čia cituoju buvusį sveikatos ministrą, kuris šia fraze bandydavo užčiaupti bet kokį oponentą).
Cukraus mokestis projektuojamas, kaip gaiviųjų gėrimų mokestis. Būtų apmokestinti gaivieji gėrimai, kuriuose yra tam tikras kiekis cukraus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo visai pagrįsta. Gaivieji gėrimai tikrai nėra vertingas maistas. Troškulį malšinti geriausia vandeniu, o uogų ar vaisių skonio geriausia gauti iš pačių uogų ir vaisių, ar bent tikrų jų sulčių. Cukraus į gaiviuosius gėrimus dedama daug, o jo suvartojimas net nepastebimas. Žmogus, kai valgo desertą arba deda cukraus į arbatą, žino, kad vartoja cukrų. O kai geria saldintą gėrimą, tarsi ir nežino. Ir dažnai nesusimąsto. Taigi klastingas toks maisto produktas.
O su klastūnais ką padaryti paprasčiausia? Uždrausti. Kadangi uždrausti negalima, belieka apmokestinti. Sutikime, kai kalbama apie tam tikrų produktų apmokestinimą, vartotojas girdi apie draudimą. Verslas iš karto įsivaizduoja formas, kurias reikės papildomai pildyti, ir sistemas, kurios strigs ir bus galvos skausmas ne vieną ir ne du mėnesius nuo įvedimo. Kaip iki šiol stringa taros supirkimo automatai ir ryja laiką įvairios VMI privalomos pildyti duombazės. Tačiau šiuo atveju techninių klausimų kyla papildomų, nors apie juos nediskutuojama. Tiesa, negirdėjau ir mitybos specialistų, besidžiaugiančių tokio mokesčio perspektyva, balsų.
Pirmas techninis klausimas – ką vadinsime gėrimu? Su tuo jau susidūrė estai, tokį mokestį priėmę. Nes ES egzistuoja produktų klasifikacijos ir ne bet ką joje legalu išskirti ir mokesčiais apdėti. Jei imtume visą kategoriją, gali tekti apmokestinti ir gėrimus be cukraus.
Antrasis ir esminis klausimas yra, ką vadinsime cukrumi. Tas, kuris baltas ir iš runkelių, aišku. Tas, kuris ne toks baltas ir iš cukranendrių, aišku. O kaip dėl visų sirupų? Ryžių, kukurūzų? Datulių, kriaušių, agavų? Pagal dabartinį reguliavimą, kai kalbame apie produktus be pridėto cukraus, su cukrumi drauge eina medus, visi sirupai ir net koncentruotos sultys. Neįskaičiuojami tik saldikliai. Matyt, ir šiuo atveju būtų taip.
Išeitų, kad cukrumi, medumi ar sultimis saldinti gėrimai būtų apmokestinti, o saldūs dėl saldiklių – ne. Saldikliai klasifikuojami kaip maisto priedai su raidele E. Išeitų, kad gėrimai su aspartamu ir sacharinu bus geresni nei su cukrumi? Labai būtų keistas sprendimas galvojant apie sveikatą. Kiti saldikliai yra gaminami iš natūralių žaliavų, kaip antai ksilitolis, sorbitolis, steviozidas. Tačiau formaliai jie klasifikuojami vienodai, kaip ir sintetiniai – aspartamas, sacharinas, ciklamatas, taumatinas ir kiti, kurie naujai sukuriami ir kurių pavadinimai nėra žmonėms apskritai žinomi.
Cheminiai saldikliai yra tai, ką mažiausia norėtųsi populiarinti. Jei pramonė nenorės gaminti apmokestintų produktų, ji ieškos kitų receptų. Jei cukraus dės mažiau, teks naudoti konservantus, nes normalus tikras limonadas surūgsta per kelias dienas. Panašu į situaciją „nuo vilko ant meškos“.
Beje apie pramonę. Pramonė pati mažina cukraus, nes vartotojai to nori. Tačiau gamintojai, skirtingai nuo mokesčių sugalvotojų, turi daugiau supratimo apie žmonių elgesį. Jie žino, kad vartotojų skonis keičiasi palaipsniui. Todėl staiga sumažinti cukraus negalima – žmonės tų gėrimų nesirinks. Tačiau jei cukraus mažės palaipsniui, niekas to ir nepajus. Jokių nusivylimų bei nuostolių ir nauda sveikatai. Nes pats didžiausias pasiekimas cukraus karo lauke yra ne atsisakyti vieno ar kito saldėsio, o sumažinti patį saldumo poreikį. O tai negali atsitikti per savaitę.
Belieka pakalbėti, kokią naudą atneštų gaiviųjų gėrimų apmokestinimas mūsų mitybos įpročiams. Manau, kad jokios. Nes gaiviuosius gėrimus nuolat vartoja nedidelis gyventojų segmentas. Kiti savo cukrų suvalgo iš saldainių, sausainių, bandelių, tortų, ledų, šokoladų, duonos, silkės, jogurto, sūrelių, picos, užpilamos sriubos ir t.t. Kiek iš jų saldų limonadą pakeis vandeniu, o kiek alumi ar pigiu vynu?
Kaip minėjau, gaivieji gėrimai nelabai yra maisto produktas. Jie yra socializacijos priemonė. Žmonės susirinkę kartu kažką gurkšnoja. Sveikatos požiūriu tai labai gerai, nes nieko nėra blogiau žmonių sveikatai, kaip uždarumas. Kalbėdami apie sveikatą ir ypač Lietuvoje, turėtumėm prisiminti, kad ji yra ne tik kūno, bet ir psichinė. Bendravimas yra geriausias vaistas nuo depresijos, savigraužos ir įtampos – pačių pagrindinių veiksnių, lemiančių didžiausias ligas mūsų visuomenėje.
Manau, kad bet koks žingsnis, mažinantis žmonių norą ir galimybes socializuotis, daug labiau kenkia jų sveikatai nei saldus limonadas.
Yra madingų barų, kurie propaguoja sveikus gėrimus iš tikrų sulčių, šviežiai pagamintus. Jie populiarės ir be mokesčių malonės, nes tie, kas supranta, juos renkasi. Bet kalba yra apie tuos, kurie nesupranta. Bijau, kad pabrangęs jų saldusis gėrimas reikš tik mažiau likusių pinigų maistui. Tiems, kurie nesupranta, kas yra jų maiste, reikia tai aiškinti. Apie cukrų, saldiklius, hidrintus riebalus, konservantus ir kt. Be pagalio ir be mokesčio, o nuolat ir kantriai. Priešingu atveju bus tik daug triukšmo dėl nieko.