Tiek straipsnių ir pagiriamųjų žodžių girdime grikiams, bolivinei balandai, burokėliams, spanguolėms ir ciberžolei ir tiek papeikiamųjų rūkytai dešrai, spirgų padažui ir greitam maistui, kad, atrodo, seniai viskas aišku, kas sveika ir kas ne. Ir tik kažkokie piktybiniai užsispyrėliai daro viską priešingai. Matyt, tik tam, kad pasinaudotų nemokama medicina ir vaistais... Žinoma, kad taip nėra. Tačiau kodėl tada taip lėtai keičiasi mūsų lėkštės turinys?
Tiesa, kai kurie dalykai yra aiškūs. Bet klausimas yra, ar iš to aiškumo seka sprendimai? Nes žmogui pakeisti įpročius yra sunku. Ne tik dėl to, kad jis galbūt apskritai nenori keistis arba netiki sveikuoliškomis rekomendacijomis. Mūsų valgymo įpročiai yra labai svarbi gyvenimo dalis. Jie yra persipynę su tuo, kada ir kaip mes bendraujame su šeima, kada su draugais. Mūsų mityba skiriasi atsižvelgiant į tai, ar gyvename judriai, ar būname gryname ore, galų gale nuo psichologinės būklės ir jau turimų kūno negalavimų.
Valgymo režimas, o ir pats maistas labai priklauso nuo to, ar daug laiko praleidžiame virtuvėje ar kelionėse, vakariniuose renginiuose. Santykinai nesunku racioną pakeisti tam, kuris pats gamina. Tačiau ką daryti, jei gamina kitas šeimos narys ir jis turi labai aiškią nuomonę, kuri tų pokyčių nepalaiko? Arba tam, kuris maitinasi furšetuose, kavinėse ir, neduokdie, lėktuvuose?
Valingas sveikuolis pasakys – jei supranti, kad reikia keisti, tai jokios kliūtys nė motais. Ir bus teisus. Tačiau ne visi žmonės yra valingi. Ir dar labiau, ne visi iš tikrųjų pasiryžę keisti tuos valgymo įpročius netgi tada, kai visi aplinkui jiems apie tai zirzia (dėl antsvorio, aukšto cukraus, kraujospūdžio, energijos trūkumo ar nuolat išbertos odos).
Žmogus turi teisę gyventi nesveikai – jeigu toks yra jo sąmoningas pasirinkimas. Aš tuo esu visiškai tikra. Žmonės dažnai priešinasi geroms mintims vien dėl to, kad jaučia spaudimą tai daryti. Tiek spaudimą iš aplinkos, tiek savo vidinį. Todėl manau, kad nėra blogesnės sveikatos politikos, kaip apmokestinti atskirus produktus ar kitokias nesveiko valgymo apraiškas. Statistinį trumpalaikį rezultatą tai gali duoti, bet gali ir stipriai pakirsti žmonių motyvaciją patiems investuoti į sau geriausio mitybos būdo radimą. Ypač turint galvoje, kad tai, kas visuomenės sveikatos specialistų kažkada paskelbiama didžiausiu kenkėju, laikui bėgant keičiasi.
Jau pergyvenome totalaus riebalų ir druskos neigimo vajų, kuris pats prisidėjo prie kito – nenormalaus cukraus vartojimo įpročio. Kodėl prisidėjo? Todėl, kad atsisakius riebalų į produktus pradėta dėti daugiau cukraus. Sakysite – ot negeriečiai gamybininkai. Bet jie čia ne pirmieji kaltininkai – žmonės juk renkasi, kas skanu. Jei jie išmoko bijoti riebalų ir druskos, siekdami kompensuoti skonio trūkumą pradėjo rinktis saldesnį maistą. Taigi pažvelgę į šiuos reiškinius iš laiko perspektyvos turime suprasti, kad baimė ir juo labiau administraciniai draudimai nėra geras motyvas žmogui tobulinti savo mitybą (kaip ir bet kurią kitą savo gyvenimo aspektą). Iš administracinių priemonių geriausios yra skaidrios taisyklės, kurios taikomos visiems, ir reikalavimas atskleisti informaciją.
Detaliau noriu pakalbėti apie situaciją, kai žmogus pats sau neleidžia tos mitybos keisti. Ir tai vėlgi susiję su baime. Pavyzdžiui, aš taip mėgstu baltą mišrainę, tai ką, aš dabar jos negaminsiu, nes negalėsiu dėti majonezo? Arba aš taip mėgstu cepelinus, tortus, kavą, kepsnius, glaistytus sūrelius, kukurūzų spragėsius ar picas – tai ką, aš dabar jų negalėsiu valgyti?
Pasvarstykime, ką reiškia „negalėsiu“. Mitybos keitimas juk ne kokie įžadai ar viešo stebėjimo programa. Mitybos sveikumo sąvoka yra tokia plati, kad kiekvienas gali susirasti kelią, nepaliečiantį dalykų, kuriuos tas žmogus labiausia mėgsta. Ar tai būtų maisto produktai, ar valgymo įpročiai. Ir jeigu pasakote A (pavyzdžiui, atsisakėte gruzdintų bulvyčių), visai nereiškia, kad turėsite pasakyti B (atsisakyti keptų bulvių), labai gali būti, kad pasakysite C (pavyzdžiui, padidinsite suvalgomų žalių daržovių kiekį arba imsite rinktis ekologiškus produktus).
Nors literatūroje rasime krūvas patarimų, kaip darant pokyčius viską reikia kruopščiai susiplanuoti iš anksto, susiskaičiuoti ir eigoje stebėti pažangą, esu tikra, kad šis metodas tinka toli gražu ne visiems. Aš siūlau nekelti sau jokių konkrečių tikslų, o tik nusimatyti kryptį – valgyti sveikiau. Ne idealiai sveikai, o tiesiog sveikiau. Pradėti nuo to, nuo ko pradėti lengviausia, ir nekelti sau jokių ilgalaikių tikslų. Jei manote, kad kiaušinienė su lašinukais yra neatsiejama jūsų asmenybės dalis, tai tegu ji ir būna jūsų valgiaraštyje tol, kol jos norisi. Tik nereikia įtarti asmenybės krizės, jei to ar kito pamėgto patiekalo po kurio laiko tiesiog nebesinorės. Nes mūsų skonis keičiasi – ne tik vonios dizaino, bet ir maisto atžvilgiu.
Kuriuo keliu galima pradėti eiti prie kalnelio, kuris vadinasi „sveika mityba“? Siūlau krūvelę variantų pasirinkti:
- nustoti užsigerinėti maistą gaiviaisiais gėrimais, sultimis, kava ir arbata;
- mažinti lėkštėje tai, ką paprastai valgome ir norime sumažinti (mėsos, makaronų, bulvių) įdedant daugiau troškintų ir žalių daržovių (labai perspektyvus ir visai neskausmingas būdas);
- nustoti vartoti bet kokios rūšies rafinuotą aliejų, aliejų naudoti tik šalto spaudimo;
- nustoti vartoti gaminius su hidrintais riebalais (galima rasti sausainių, saldainių ir tortų be hidrintų riebalų, būna netgi glaistytų sūrelių ir riešutų sviesto be hidrintų riebalų);
- atsisakyti visų perkamų maisto produktų su natrio glutamatu ir kitais skonio stiprikliais. Visų pirma pasižiūrėti sudėtis įprastai vartojamų produktų – galite nustebti (skanių padažų, sultinių, prieskonių mišinių be skonio stipriklių – pasirinkimas rinkoje pakankamas);
- baltų miltų duoną pakeisti viso grūdo;
- duoną su mielėmis pakeisti bemiele;
- sultis iš koncentrato pakeisti sultimis, spaudžiamomis iš tikrų vaisių, uogų ir daržovių. Nesunkiai galima įtilpti į panašų biudžetą: gerti mažiau, bet geresnių sulčių, o skysčių trūkumą kompensuoti vandeniu;
- vis pasigaminti labai paprastų patiekalų, kuriuose nedaug ingredientų (pavyzdžiui, rudieji ryžiai su „Ekstra Virgin“ aliejumi ir žaliomis salotomis). Taip pajusti gryno maisto skonį ir gebėti atskirti, kad jis kokybiškas.
Esu tikra, kad kiekvienam žmogui atsiras bent trys keliai, kuriais jis gali imti judėti be didelių pastangų. O apetitas juk atsiranda bevalgant, paprastai ir antro kvėpavimo nereikia laukti. Beje, didieji sveikos gyvensenos skeptikai irgi gali šiais patarimais pasinaudoti dėl geresnės asmeninės savijautos. Juk nebūtina apie tai skelbti asmeninėje feisbuko paskyroje ir taip išduoti savo įvaizdį.