Jei atsirado toks skyrius, vadinasi, koncerto organizatorius ir atlikėjus erzina netinkamas svečių elgesys. Pavyzdžiui, neišjungti mobilieji telefonai, vėluojantieji, kurie trukdo susikaupti ir klausyti muzikos atėjusiems laiku.
Kai kurie dalykai, kai kam atrodantys nereikšmingomis smulkmenomis, gali smarkiai apkartinti vakarą net ir prabangiausiame restorane.
Vasaros pabaigoje bičiulis pakvietė į restoraną sostinės Senamiestyje, kur stalą patartina rezervuoti. Taip ir padarėme. Atvykome laiku, apie aštuntą valandą vakaro. Tarpduryje mūsų vos neapvertė du pypliai, kurie lyg išdegę akis lėkė į gatvę. Pagalvojau, juos tuoj atsivys išsigandusi mama arba tėtis ir sudrausmins. Nieko panašaus neatsitiko. Jiems kelią į ganėtinai judrią gatvę pastojo padavėjas, vienoje rankoje laikęs kalną lėkščių. Tikras virtuozas. Bet jo veidas buvo piktas.
Kai buvome pasodinti prie stalo, netoliese pastebėjau du vyriškius. Vienas sėdėjo išsidrėbęs, koją užkėlęs ant greta stovinčios kėdės, dantų krapštuku rakinėjo nagus. Turbūt prieš tai jis buvo panaudotas pagal paskirtį. Jo bičiulis buvo įnikęs į mobilųjį telefoną. Netrukus paaiškėjo, kad tai – mažųjų padaužų tėveliai. Vaikai spiegdami lakstė po restoraną, bet tėvai net neketino jų raminti.
„Čia ne vaikų darželis, o aš – ne auklė, bet suprantate...“ – priimdamas mūsų užsakymą pro sukąstus dantis iškošė padavėjas, lyg norėdamas pasiguosti ir pasiteisinti, kodėl akimis seka šėlstančius vaikus. Apie tai, ar mažamečius dera vakare vesti į restoraną, kalbėta ir rašyta nemažai. Kai kurių maitinimo vietų savininkai išdrįso viešai paskelbti, kada vaikai pageidaujami, o kada tėvai juos turėtų palikti auklių ar senelių priežiūrai. Atrodytų keista, jog suaugusieji neturi supratimo, kad jų atžalų žaidimai trikdo restorano svečių ramybę ir trukdo personalui dirbti.
Prie tų pačių jaunų, išpuoselėtomis barzdomis ir gerus laikrodžius seginčių bei šortus vilkinčių vyrų greta esančio stalo sėdėjo solidžių ponų kompanija. Buvo matyti, kad jie švenčia: vyrai vilkėjo kostiumus, moterys – sukneles, kai kurios segėjo perlų vėrinius. Jie pasirinko tinkamą aprangos kodą, nes atėjo į restoraną, kurio stalai padengti baltomis, kruopščiai išlygintomis staltiesėmis.
Su elementariu supratimu apie aprangos kodą turime nemažai bėdų. Džinsuoti, avintys sportinius batelius ateina ne tik į restoraną, bet ir klausyti operos. Kartais pagalvoju, gal jau atėjo laikas tokių tiesiog neįleisti. Kai kuriuose užsienio maitinimo įstaigose reikalaujama vilkėti švarką. Jei neturi, restorano personalas pasiūlo iš savo drabužinės. Net ir kaklaraištį ištraukia iš savo rezervo. Ir tai daroma dėl tų svečių, kurie atėjo pasipuošę pagal aprangos kodą.
Atrodytų, kai kurie elementarūs dalykai ateina su motinos pienu, bet perdėtas teisių deklaravimas neretai užgožia supratimą apie pareigas.
Koks elgesys buvimą restorane palengvintų ir padarytų malonų? Apie tai kalbėjau su keleto restoranų padavėjais. Jie pripažino, kad niekada neišdrįs neįleisti svečio, jei šis vilkės sportinį kostiumą. Lietuvoje negalima švaistytis mokiais svečiais, nes tai ne Londonas ar Paryžius.
Bekalbėdami sudėliojome gerų manierų restorane rekomendacijas.
1. Išsirinkę restoraną, pagalvokite apie aprangos kodą. Jei nežinote, kaip elgtis, klauskite patarimo personalo, rezervuodami stalą.
2. Jei pasikeitė jūsų planai ir nebegalite ateiti, būtinai praneškite. Atšaukite rezervuotą stalą. Iš restoranų darbuotojų tenka dažnai girdėti, kad Lietuvoje ši taisyklė kažkodėl negalioja.
3. Įėję į restoraną palaukite, kol būsite pasodinti. Šitos taisyklės paisymas ypač svarbus užsienyje. Jei jos nepaisai, gali užsitraukti padavėjo rūstybę.
4. Nešaukite padavėjo. Juolab nespragsėkite pirštais. Pasistenkite pagauti jo žvilgsnį arba kilstelkite ranką.
5. Su aptarnaujančiu personalu elkitės mandagiai. Padavėjai ar someljė nėra jūsų tarnai.
6. Jei ruošiatės apmokėti visą sąskaitą, praneškite tai padavėjui iš anksto. Po vakarienės sąskaita bus pateikta būtent jums.
7. Jei kiekvienas svečiams mokės už save, apie tai taip pat informuokite padavėją iš anksto.
8. Vertėtų nepamiršti arbatpinigių, nes daugelio padavėjų atlyginimai yra maži, todėl liūto dalį jie susirenka iš arbatpinigių. Tradiciškai sakoma, kad reiktų palikti apie 10 procentų nuo sąskaitos. Kita vertus, jei padavėjas jus aptarnavo nemaloniai, negalėjo rekomenduoti patiekalų ar vyno, ilgai nenurinko nešvarių lėkščių, turite teisę jo neapdovanoti. Prieš skaičiuodami arbatpinigius patikrinkite, ar jie neįtraukti į bendrą sąskaitą. Tai daroma daugelyje užsienio maitinimo įstaigų, bet šios tradicijos jau ateina ir į Lietuvą.
9. Jei patiko vakarienė, sužavėjo patiekalai, perduokite padėkos žodį virtuvės šefui. Gal net paprašykite, kad jis prieitų prie jūsų stalo: tuomet patys galėsite pasakyti komplimentus. Neįsižeiskite, jei šefas neišeis. Vis dėlto jo pagrindinis darbas yra gaminti, o ne bendrauti su svečiais.
10. Tradiciškai pavalgius ir atsiskaičius restoraną reiktų palikti maždaug po 15 minučių. Nemandagu relaksuoti su taure vandens ar arbatos. Nepamirškite, kad restoranas yra verslas, kuris uždirba pinigus parduodamas maistą ir gėrimus.
Daugiau gastronominių temų – naujajame žurnalo „Geras skonis“ numeryje.