Į Bulgariją Virginiją nuviliojo meilė: ten garsas apie neregėto skonio ir grožio desertus kuriančią lietuvę eina iš lūpų į lūpas

Prieš 9 metus už bendraamžio bulgaro Ivano Džumerovo ištekėjusi Virginija išvyko į vyro gimtinę. 35 metų žurnalistė ilgainiui suprato, kad svečioje šalyje vargiai pritaikys savo profesines žinias, tad nutarė įgyti kitą specialybę ir pasirinko maisto gamybą – sritį, kuriai buvo neabejinga nuo mažumės, bei sukūrė tinklaraštį „Tekstoranas“. Šiandien Virginija kepa įspūdingo grožio ir skonio tortus, kurie tiesiog ginkluote nuginkluoja vyro tėvynainius, o tinklaraštyje šmaikščiai ir be pagražinimų atskleidžia, kokia yra lietuvės kasdienybė Bulgarijoje.

– Kodėl „Tekstoranas“? Kodėl taip pavadinote savo tinklaraštį?

– Esu baigusi žurnalistikos studijas, daug metų dirbau pagal specialybę – tekstų rašymas visada buvo ir yra mano gyvenimo dalis. Vėliau taip nutiko, kad ištekėjusi ir persikrausčiusi į vyro gimtinę Bulgariją supratau, kad man, kaip lietuvių žurnalistei – mažai erdvės saviraiškai. Tad nutariau keisti profesiją.

Pasirinkau kulinarijos studijas – gaminti mėgau nuo mažens – o kadangi mokytis man buvo labai įdomu, negalėjau nerašyti ir nesidalinti tuo, ką sužinodavau. Tad taip prieš šešerius metus ir gimė žodžių junginys: tekstas + restoranas = tekstoranas. Tokiu būdu atsirado tekstinė erdvė apie maistą, restoraną, profesionalią virtuvę.

Tiesa, paskutiniais metais nebedirbu kaip profesionali šefė – dalijuosi tuo, ką gaminu namie.

Labiausiai man patinka kurti desertus. Dar mokydamasi supratau, kad iš kelių gana paprastų produktų – miltų, sviesto, cukraus, pieno, šokolado ir pan. – galima sukurti labai skirtingus dalykus. Galima iškepti torto biskvitą, plikytus pyragaičius, galima suminkyti duoną, išvirti plikytą kremą – visa ta įvairovė mane labai žavi ir įkvepia tuo, kad turėdamas absoliučiai minimalų produktų kiekį gali sukurti be galo skirtingus gaminius tiesiog naudodamas skirtingas technologijas ir proporcijas.

Na o kai pradėjau kepti tortus, mane sužavėjo tai, kad šis gaminys yra prabangos dalykas, kaip ir papildomas šventės akcentas, bet visi jo nori. O tradicija, kai tortas įnešamas ir reikia užpūsti žvakutes, lyg pademonstruoja pagarbą tam produktui. Ir tai man yra labai gražus, jaudinantis dalykas.

Tortas valgomas ne dėl to, kad pasisotintum, – o kad pradžiugintų, suteiktų malonumo, kad būtų nufotografuotas prisiminimui. Todėl man smagu, kad žmonės į mane kreipiasi – prašydami pagaminti tortą jie nori, kad aš kažkuria prasme būčiau jų šventės dalis.

Tortus šiuo metu man labiausiai patinka gaminti – juos dažniausiai ir kuriu. Labiausiai mėgstu vaisinius, nes Bulgarijoje vaisiai yra nuostabiai saldūs, skanūs, prinokę saulėje.

Man labai patinka šviežius vietinius vaisius naudoti gamyboje ir eksperimentuoti – domiuosi maisto produktų derinimu ir mėgstu į vieną gaminį sudėti skirtingus skonius. Pavyzdžiui, tortas su mangais, laimu ir kokosu ar su grietinėlės ir kavos likeriu, šokoladu, kava. Europoje tai yra žinomi deriniai, o bulgarams dar nėra įprasti.

Na o vaikams norisi kuo paprastesnių skoniu atžvilgiu tortų, nes jei ras karamelizuotą mangą, jį iškrapštys ir paklaus, kas čia toks. Tad jiems geriausi kremu pertepti biskvitiniai tortai, o svarbiausias – dekoras.

Mano vyrtui Ivanui labai patinka mano braškiniai tortai, taip pat – panacotta, varškės sūreliai. Jis kaip ir aš nemėgsta šokolado, todėl desertai su vaisiais – mėgiamiausi.

– Šeimoje esate vienintelė, kuri gamina? Gal jau perpratote ir bulgariškos virtuvės ypatumus? Kurios virtuvės – lietuvių ar bulgarų – patiekalai vyrauja jūsų namuose?

– Mano vyrui taip pat patinka sukinėtis virtuvėje ir jis labai skaniai gamina. Ir mane išmokė bulgariškų patiekalų subtilybių. Pavyzdžiui, man pačiai labai patinka bulgariška agurkų šaltsriubė tarator – savotiškas lietuviškų šaltibarščių atitikmuo, tik tiek, kad čia nėra burokėlių, bet dedama česnako ir graikiškų riešutų. Tokia labai lengva ir vasarai ideliai tinkanti šalta sriuba, kuri, dubenėlį suvalgius, ir atgaivina, ir jėgų suteikia.

Taip pat man patinka musaka – labiau žinomas kaip graikiškas patiekalas, tik graikai gamina su baklažanais, o Bulgarijoje naudojamos keptos bulvės, keptas faršas ir bešamelio padažas. Patiekalas gaminamas stikliniame inde sluoksniuojant bulves, mėsą, užpilant padažu ir apibarstant sūriu – gauname sluoksniuotą apkepą, paprastą, sotų ir skanų.

Mėgstu labai paprastas, bet gardžias bulgariškas šopska salotas. Vietiniai sako, kad tai yra labai bulgariškos salotos, nes – vėliavos spalvų: baltas bulgariškas sūris, žali agurkai, raudoni pomidorai, dar įpjaustyta raudonųjų svogūnų ir viskas apšlakstyta alyvuogių aliejumi.

O kalbant apie lietuviškus patiekalus vyrui labai patinka šaltibarščiai, tik visada ginčijamės dėl kiaušinio – vyrui atrodo, kad jų nereikia, o man jie būtini. Taip pat Ivanui patinka kugelis, labai mėgsta koldūnus – su visokiausiais įdarais.

Taip pat esame dideli grybautojai ir prasidėjus sezonui jų visada prisirenkame. Aš juos ruošiu tradiciškai lietuviškai: troškinu grietinėlėje su krapais ir tiekiu su bulvėmis. Taip pat kepu pyragėlius su grybais, grybų pyragą – žodžiu, pateikalų su grybais daug ir įvairių valgome.

– Palyginkite lietuvišką ir bulgarišką virtuvę – kuo skiriasi, kuo panašios?

– Gyvenant Bulgarijoje man gal labiausiai trūksta silkės, žuvies patiekalų. Tiesa, galbūt tik mano tėvų šeimoje Zarasuose silkė valgoma dažnai ir įvairiais pavidalais – marinuota, su grybais, burokėliais ir pan. O Bulgarijoje žuvies patiekalai nėra tokie populiarūs. Žinoma, pajūryje – kitokia situacija, tačiau mes gyvename Sofijoje.

Bulgarijoje ilgesnis šiltasis sezonas, tad natūraliai daug valgoma šviežių vaisių ir daržovių, taip pat jie konservuojami.

Šioje šalyje itin populiarios pailgos saldžiosios paprikos – jos dedamos į įvairius patiekalus, marinuojamos, džiovinamos, malamos ir pan.

Dar čia labai populiarūs špinatai, kurie auga šaltuoju metų laiku. Sausio mėnesį jų būna priaugę gausiai.

O šiaip didelio skirtumo tarp lietuviškos ir bulgariškos virtuvės neįžvelgiu. Taip pat populiarūs ir mėsos patiekalai, – žodžiu, emigravusi didelio skirtumo nepajutau.

– Be rašymo ir kulinarijos dar viena jūsų mylima sritis – katės.

– Taip, šiuo metu auginame ir prižiūrime 4 kates – tai išsipildžiusi mano vaikystės svajonė. Aš be proto myliu katinus ir jie man teikia daug džiaugsmo. Laikausi tos teorijos, kad ne mes katinus renkamės, o jie mus.

Mūsų auginami visi buvo benamiai, jie mus pasirinko, mes juos priglaudėme vieną po kito. Gyvename nuošalioje vietoje, turime didelį balkoną, kuriame jiems įrengti namukai, tad, kai nori, lenda pailsėti, kai nori, pasiprašo į vidų, o kai nori, eina pavaikščioti.

***

Virginija dalijasi braškinio tortoi, kuris yra jos vyro mėgiamiausias, receptu.

Braškinis prancūziškas tortas Fraisier su braškių želė

Prancūzų virtuvės klasika. Labai skanu ir teoriškai lengva pagaminti. Vis dėlto, praktiškai torčiuką galima taip pat lengvai ir sugadinti. Apie visas savo pačios klaidas pasakoju išsamioje šio torto klaidų apžvalgoje Tekstorane štai čia.

Biskvitas „Genoise“

Geriausia kepti skardoje (standartinėje orkaitėje) vieną didelį biskvito lakštą, tada vėliau žiedu išsipjauti reikiamo dydžio blynus.

Reikės:

4 kiaušiniai
130 g cukraus
130 g miltų
65 g lydyto sviesto

Gaminame:

* Kiaušinius ir cukrų didesniame dubenyje lengvai paplakame šluotele ir statome ant garų vonelės. Karts nuo karto pamaišome, kol nuo garų šilumos cukrus visiškai ištirpsta, o kiaušiniai sušyla ir suputoja. Tuomet nuimame nuo garų vonelės ir plakame mikseriu, kol masė tampa labai šviesi ir puri. Šitaip pašildytus kiaušinius su cukrumi išplakti žymiai greičiau, nei šaltus.

* Miltus persijojame.

* Kelis šaukštus išplaktų kiaušinių masės gerai išmaišome su lydytu praaušusiu sviestu. Pilame atgal į kiaušinių masę.

* Galiausiai lengvai įmaišome persijotus miltus. Miltus aš kartais naudoju tik kvietinius, bet dažniausiai maišau su migdolų miltais, pavyzdžiui, 100 g kvietinių ir 30 g migdolų miltų. Tada biskvitas išeina šiek tiek sausesnis, bet kvapnesnis, jaučiasi migdolų miltų tekstūra.

* Kepame 160 o C orkaitėje apie 15 minučių, kol gražiai pageltonuoja.

Plikytas „Diplomato” kremas su šviežiomis braškėmis

300 ml pieno
arbatinis šaukštelis vanilės pastos
2 tryniai
50 g cukraus
30 g kukurūzų krakmolo
5 g želatinos + 30 ml vandens jos brinkinimui
200 g grietinėlės
šviežių pjaustytų braškių pagal norus, maždaug 200 g

* Pieną su vanile pilame į puodą ir kaitiname ant mažos ugnies.

* Tuo metu iki šviesios purios masės plakame trynius su cukrumi.

* Želatiną užpilame šaltu vandeniu ir paliekame brinkti.

* Į purią trynių masę įmaišome kukurūzų krakmolą.

* Karštu pienu užpilame išplaktą trynių masę. Išmaišome, pilame atgal į puodą ir nuolat maišydami kaitiname, kol kremas sutirštėja.

* Puodą su kremu nukeliame nuo ugnies. Įmaišome išbrinkusią želatiną. Perkošiame per sietelį, kad neliktų jokių gumuliukų. Apdengiame maistine plėvele kontaktu ir paliekame visiškai atvėsti.

* Atvėsusį kremą labai gerai išplakame mikseriu. Neišsigąskit - nuo želatinos jis bus labai tvirtas, bet čia taip ir turi būti.

* Kitame dubenyje iki purumo išplakame grietinėlę.

* Galiausiai plaktą grietinėlę atsargiai sumaišome su prieš tai išsiplaktu kremu.

* Tada įmaišome smulkiai pjaustytas braškes.

Braškių želė

🔹 150 g braškių tyrės
🔹 50 g cukraus
🔹 5 g želatinos + 30 ml šalto vandens jos brinkinimui.

* Tyrę paverdame, kad pasisterizuotų. Tada įmaišome išbrinkintą želatiną. Paliekame, kad atvėstų ir po truputį pilame ant sustingusio torto.