Iš „Aukso fondo“. Trys žemaitiškos košės – ne tik vertingas paveldas, bet ir nauda organizmui

Jau pastebėjau, kaip skaitytojai vertina tekstus, kuriuose pateikiu receptus iš ciklo „Aukso fondas“. Akivaizdu, dauguma jau spėjo įsitikinti, kokių vertingų virtuvės perlų galima rasti tėvų ir senelių atsiminimuose ar receptų knygose. Toks ir šis tekstas, kuriame maisto tinklaraščio „Zinos virtuvėje“ kūrėja Zina Bružienė dalijasi net trimis žemaitiškomis košėmis. Tai – ne tik puikus žiemiškas valgis, bet ir vertingų maisto medžiagų šaltinis.

Šilkinė košė

Tai žemaitiško paveldo košė. „Pati gaminau turbūt du kartus gyvenime. Pirmasis buvo tais ypatingais studentiškais laikais, kai pinigų užtekdavo viskam, tik ne maistui. Namuose buvo tik bulvės ir kruopos. Nei svogūno, nei pieno, nei rūkytų lašinukų nė su žiburiu nebūtum radęs. Ir net vandenyje virtą košę valgėme su polėkiu. O dabar, kai yra visi ingredientai, košė pavyko tokia, kokią ją atsimenu iš babulės laikų“, – sako Zina Bružienė ir iškart dėlioja receptą.

Reikės:
1 stiklinės perlinių kruopų
1 st. pieno
2 bulvių tarkiai
1 svogūnas
rūkytų lašinukų, kumpio ar šoninės gabaliuką
druskos, pipirų

* Verdame iš vakaro užmerktas perlines kruopas. Kai jos yra beveik išvirusios ir vandens virš jų lieka vos vos, pilame stiklinę pieno.

* Kai užverda, po šaukštą maišydami dedame dviejų vidutinių bulvių tarkius. Verdame ant vidutinės ugnies ir maišome intensyviai, kad tarkiai užsiplikytų vienodai ir nesušoktų.
* Po to į košę supilame su svogūnu paspirgintus rūkytus lašinukus, kumpį ar šoninę, pasūdome, įberiame pipiriukų ir leidžiame ant vidutinės ugnies pakliuksėti 10–15 minučių, kol išverda tarkiai. Ir viskas. Valgome. Galima su kefyru, su pienu, su raugintu agurkėliu ar tiesiog be nieko, kaip kam skaniau.

„Vietos interpretacijoms čia – pakankamai. Jei labiau mėgstate tarkius, galite jų dėti daugiau. Jei ne, dėkite mažiau, kad dominuotų kruopos. Spirgų irgi galite nepilti į košę, o palikti padažui. Tada pagardinkite ją sviestu. Lašinukus galite rinktis rūkytus, šviežius ar net sūdytus. Žodžiu, – kaip norite, kaip skaniau“, – pataria tinklaraštininkė.

Z. Bružienė nesiginčija: ši košė skirta mėgėjams. Vienintelis dalykas, galintis atstumti, yra konsistencija.

„Plikyti tarkiai, kaip suvokiate, yra tąsūs, minkšti, slidūs ir švelnūs. Todėl ir košė – šilkinė. Man – labai gardi“, – neslepia žemaitė.

Kiunkė

Dar viena košė iš Žemaitijos – kiunkė su spirgais.

„Taip jau istoriškai yra susiklostę, kad košės – tradicinis žemaičių valgis. Aukštaičiuose blynai, o pas mus – košės. Kokių tik čia jų neturime, vien pavadinimai ko verti: šilkinė, marškonė, pusmarškonė, kiunkė“, – sako palangiškė.

Kiunkė – nieko sudėtingo, tikina tinklaraštininkė ir dalijasi gamybos būdu.

Reikės:
Žirnių
Bulvių
Druskos

* Išmirkytus žirnius verdame kartu su smulkiai supjaustytomis bulvėmis (kartais verda atskirai) – tol, kol išgaruoja vanduo ir viskas sukrenta. Pasūdome.
* Galima nestipriai pagrūsti. Pilnas kiunkės komplektas būna tik su spirgučiais, raugintu agurkėliu ir rūgščiu pienu arba kefyru.

Pastarnokų košė

„Tai fantastiška alternatyva bulvių košei ir dar net geriau. Esu įsitikinusi, kad pastarnokai reti mūsų virtuvėse ne dėl savo skoninių savybių, o dėl nežinojimo. Šiuo metu jie populiarėja daugelyje gerų restoranų valgiaraščiuose ir yra visiškai to verti. Teikiama nauda organizmui yra superinė, nes juose gausu itin retų vitaminų C, K, B1, B2, provitamino A folio rūgšties, kalio ir kitų vertingų medžiagų. O nelabai išlavinto skonio valgytojai ne itin atskirs nuo bulvių košės, nebent paklaustų, ką padarėte, kad ji šįkart tokia gardi“, – išsamiai apžvelgė tinklaraščio „Zinos virtuvėje“ kūrėja. Ir kviečia išbandyti.

Reikės:
6 vidutinio dydžio pastarnokų
1 vnt. morkos
30 g sviesto
2 v. š. alyvuogių aliejaus
kelių čiobrelio šakelių
žiupsnelio kmynų
100 ml grietinėlės
muskato riešuto
1 v. š. citrinos sulčių
druskos, pipirų

* Imu 6 vidutinio dydžio pastarnokus ir vieną morką, kuri tik dėl spalvos, nes be jos gautųsi tokia nuobodžios, pilkos spalvos košytė. Nuskutu, nuplaunu, supjaustau nedideliais gabaliukais.
* Į puodą dedu 30 gr sviesto ir 2 šaukštus alyvuogių aliejaus, įkaitinu ir suberiu pastarnokus, įmetu čiobrelio kelias šakeles ir žiupsnelį kmynų. Ant vidutinės ugnies kepu tol, kol jie pradeda vos vos ruduoti, paskrusti.
* Tada pilu stiklinę vandens, kad ne visiškai apsemtų, ir retsykiais pamaišydama verdu tol, kol jie pasidaro beveik minkšti, o vandens lieka minimaliai. Tada pilu 100 ml grietinėlės ir troškinu toliau, kol pastarnokai pradeda leistis, o skysčių lieka vos vos.
* Tada nukaičiu, įtarkuoju muskato riešuto, pilu šaukštą citrinos sulčių, pasūdau, papipirinu ir sutrinu trintuvu. Košė išeina puri, minkšta, sodraus skonio, puikiai laiko formą.

„Jei norite ne košės, o piurė, pilkite papildomai pieno ar grietinėlės ir reguliuokite konsistenciją. Košė ypač tinka prie antienos ar žvėrienos patiekalų. Kadangi tokios neturėjau, tai patiekiau su kiaulienos išpjovos kepsniukais, paruoštais paprastuoju būdu: apkeptais keptuvėje iš abiejų pusių iki plutelės ir orkaitėje 220 laipsnių temperatūroje apie 10 minučių. Skoniams suintensyvinti – naminių pomidoriukų salotos ir mėlynųjų svogūnų džemas“, – pasakoja Z. Bružienė.

Tinklaraštininkės pastebėjimu, galima su ta koše ir „nesibovyti“ – išvirti pasūdytame vandenyje ir sugrūsti kaip bulvių košę su sviestu ir pienu.

„Bet turbūt jaučiate skonio skirtumą net neragavę? Labai laukčiau atsiliepimų, kaip jums patiko ši pastarnokų košė“, – kviečia žemaitė.

https://www.facebook.com/100006017954252/videos/300484772647398/

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Maistas“ projekto „Iš aukso fondo“ dalis. Ankstesnį ciklo straipsnį skaitykite ČIA. Jei ir jūs norite pasidalinti receptu, kurį paveldėjote iš tėvų ar senelių, mielai lauksiu – rašykite man: [e-mail].