Įėjus į kavinę „Kuršis“ jus patiks 2005-ųjų čiliakų interjerus menantis vaizdas, o palubėje kabantys televizoriai rodys bukiausius MTV muzikinius klipus, kur purtomi moteriški ir vyriški pasturgaliai turėtų sužadinti jūsų apetitą.
Labiausiai „žemiška“ Kuršių nerijos maitinimo įstaiga, pateikianti puokštę paprastam lietuviui pritaikytų patiekalų. Čia nerasite nieko šiuolaikiškai įmantraus, jokių „paprastam žmogui“ nesuprantamų eksperimentų, jokių neaiškios kilmės desertų. Bifšteksai, vištienos ir kiaulienos kepsniai, riebūs padažai, sūriu apkepti patiekalai, įvairios kiaulės dalys, kotletai, balandėliai, tradiciniai desertai ir dar labiau tradiciniai pusryčiai. Yra netgi vaikų meniu, kuris, pagal visas lietuviškas mitybos tradicijas, yra skirtas vaikus šiek tiek panuodyti ir sutrikdyti jų fizinį vystymąsi. Kalbu apie patiekalus iš pieniškų dešrelių, ledų, didelių šokoladinio kremo kiekių ir kito itin nesveiko maisto, kuriuo, deja, vis dar nemažai Lietuvos tėvų šeria savo atžalas.
„Kuršyje“ mums niekada nesisekė. Jau antri metai iš eilės apsilankome jame arba Stintapūkio šventės metu, arba pačiame stintų žvejybos įkarštyje. Ši kavinė – pagrindinė nusigėrusių žvejų pasišildymo vieta, kur žvejybos metu anie atkeliauja išmaukti dar po kelis šimtus gramų degtinės ir suvalgyti kokį kepsnį. Jų žemais bosais laidomi penkiaaukščiai keiksmažodžiai ir perspaustos istorijos apie laimikį puikiai tinka mažiems vaikams pasiklausyti ir pasimokyti, kaip prasmingai reikia leisti savo gyvenimo laiką.
Turiu pabrėžti, kad aptarnavimas čia – nepriekaištingas. Niekam nemaloni situacija, kai dėl triukšmo buvo blogai išgirstas užsakymas ir atneštas netinkamas patiekalas, buvo išspręsta labai greitai, be jokių ginčų. Mano naudai, o laukti reikėjo ganėtinai trumpai.
Norint sočiai ir paprastai pavalgyti, „Kuršis“ jums labai tiks. Atvirai sakant, apkepti lietiniai ar sūryje keptas liežuvis buvo vieni skaniausių patiekalų, ką apskritai esu valgęs Baltijos jūros pakrantėje. Labai riebūs, bet kuo puikiausi patiekalai, primenantys pasisekusį ir kokybišką močiutės gamintą valgį.
Deja, to nepasakyčiau apie bet kurį išbandytą vištienos ar žuvies kepsnį. Jie buvo visiškai nuobodūs, sriuba – lyg mokyklos valgykloje. Paguoda bent tokia, kad itin plačiame meniu tikrai galima atrasti tai, kas gali pradžiuginti.
Nors įvedus eurą kainos šioje kavinėje kai kur buvo pakeistos santykiu 1:1, nors už kuklią 1 stintą šeimininkai nebijo paprašyti 1 euro, bet jei turite didelę šeimą ir norite tiesiog greitai ir paprastai užsikimšti skrandžius, ši kavinė jums tikrai tiks. Prisiminkite čiliakus 2005-aisiais: visi žinojom apie jų netobulą kokybę, maisto gamybos shortcut’us, bet visi ten valgėm. Ir nesiskundėm.
Jei norite subtilesnio maisto, Nidos Taikos gatve pasukite link jūros ir pakilkite į kalno viršų. Ten rasite „Don Vito“.
Nors pirmą kartą apsilankius šiame nedideliame restorane taip ir nepavyko išpešti, koks geriausias jų patiekalas, ir vis tiek teko rinktis pačiam, bet įvertinus visus pliusus ir minusus, „Don Vito“ yra geriausia vieta pavalgyti Kuršių nerijoje ne vasaros sezono metu. Leiskite papasakoti, kodėl.
Alaus įpiešęs piktokos išvaizdos vyriškis, apmokėdamas sąskaitą prie kasos, užklausia padavėjos: „O jums netrukdo, kad čia pas jus su visokiais šunimis priėjo?“ Abiejų ramiai po stalais gulinčių šunų šeimininkų akys nukrypsta pokalbio link. Padavėja, iš pradžių sutrikusi dėl tokio klausimo, duodama grąžą ramiai ir dalykiškai taria: „Pas mus laukiami visi.“ Aplinkiniai atsikvepia ir nusišypso, o piktokas vyriškis burbuliuodamas išeina pro duris.
Kartosiu tai visada – istorijos kuria restoranų, kavinių, barų įvaizdį. Istorijos yra aukščiausio oktaninio skaičiaus benzinas „iš lūpų į lūpas“ varikliui.
Kai paklausiau, koks yra jų geriausias patiekalas, padavėja neturėjo atsakymo ir gynėsi, kad jų meniu sudarytas pagal ilgametę patirtį ir lankytojų įvertinimus. Visuomet turėkite atsakymą į šį klausimą. Be išimčių. Nes manęs nė kiek nedžiugina išgirdus, kad meniu sudarytas pagal tautos, šlovinančios cepelinus, šaltibarščius ir koldūnus, vertinimus. Gerai nors tiek, kad šeimininkų atrinktas meniu pasirodė visgi neblogas.
Startas nuo mocarelos spurgų su jelapenu nebuvo sėkmingas: per mažai aštrumo turinčios spurgos buvo valgomos, bet gana blankios. Užtat tikrai neblanki pasitaikė silkė su marinuotais burokėliais. Gavome didelę, estetiškai patiektą silkės lėkštę su visais reikalingais atributais – apkeptomis bulvėmis, svogūnais, burokėliais ir grietinės padažu.
Trinta pomidorų sriuba pasirodė „tokia, kaip visur“, todėl visus laurus susirenka charčio sriuba. Tikra charčio sriuba turi būti įvairiausių ingredientų perpildyta makalynė. Estetikos joje nereikia. Nors šios makalynės man pritrūko „Don Vito“ pagamintoje charčio, bet viską pamiršau sriūbtelėjęs pirmąjį šaukštą. Stiprus šviežio išspausto česnako skonis ir tirpstantys mėsos gabaliukai privertė sriubą praryti per kelias minutes ir vos nepaprašiau pakartoti.
Jautienos didkepsnis buvo paruoštas labai gerai. Minkštos, lengvai pjaustomos mėsos syvai tekėjo medinės lentelės kraštais, ant kurios mėsa buvo patiekta kartu su grilyje keptomis daržovėmis ir subtiliu padažu. Viskas turėjo tobulą kiekį druskos ir prieskonių, o garnyrą buvo galima valgyti kaip pagrindinį patiekalą. Tuo tarpu šešios ant grilio keptos karališkos krevetės už 8 eurus pasirodė gana nuobodžios, nes krevečių sugadinti beveik neįmanoma, bet norint jas padaryti išskirtinėmis, teks pasistengti. Čia – nepavyko.
Šonkauliai su barbekiu padažu buvo žymiai geresni nei „Juodajame kalne“, su minkšta ir padaže įmirkusia mėsa. Vis dėlto pritrūko to tikro šonkaulių purvinumo, kuris labai gerai atvaizduojamas seriale „Kortų namelis“ („House of Cards“). Ten net JAV prezidentas šonkaulius valgo rankomis, išsitepliodamas padažu ir varvindamas jį ant stalo. Deja, bet Lietuvoje esu radęs tik kelias vietas, kurios moka pateikti šonkaulius taip, kad net amerikiečiui nebūtų gėda.
Geriausių Kuršių nerijos lietinių konkurse šis restoranas nusileistų visiems savo konkurentams. Valgant lietinius atrodė, kad kramtau ką tik iš šaldymo kameros ištrauktus Gražulio įmonės pusfabrikačius, kurių prastą skonį pataisė tik šalia patiektas kremas.
Didžiausias mūsų simpatijas laimėjo restorano požiūris į vaikišką meniu. Atskiro meniu vaikams jie neturi, tačiau pagrindiniame meniu yra pažymėję atskirus kelis patiekalus, tinkamus vaikams. Pusryčiams – avižinė košė ir varškėtukai. Pietums – makaronai arba kalakutienos kukuliai. Rinkomės pastaruosius ir buvome nudžiuginti, kad juos mums paruošė be krūvos nereikalingų prieskonių ir padažų. Paprasti, neriebūs ir skanūs kukuliai, neprisūdyta bulvių košė, spanguolių padažas ir morkų bei agurkų lazdelės, kurias mūsų vaikas graužė kaip skaniausią užkandį.
„Don Vito“ kainos, kaip kurortui, yra visiškai puikios – nedidelė šeima gali sočiai pavalgyti už 30–40 eurų. Taip pat, kadangi nerijoje nėra jokios degalinės, daugelį džiugina dar vienas jų privalumas – kava išsinešti. Tad jeigu lankysitės Kušių nerijoje spalio–gegužės mėnesiais ir turėsite laiko vieniems pietums ar vakarienei, tikrai važiuokit į „Don Vito“. Kol kas jie – nugalėtojai. Kitiems dar teks pasistengti.