Ten kentėsite tai, apie ką net bijote pagalvoti: didelės auditorijos akivaizdoje turėsite visą amžinybę valgyti milžiniškus burgerius ir tižias picas rankomis, o bevalgydami nuolat terliositės riebiais padažais. Paklausite, kodėl? Pradėkime nuo pat pradžių.
Burgerių atsiradimo istorija mus nukelia į XIX a. Vokietiją, kur tikrieji kokybiškos mėsos ekspertai vokiečiai jau tada gamindavo kažką panašaus į šiuolaikinį burgerį, tik be bandelių. Pavadintas Hamburgo kepsniu, šis maistas greitai išpopuliarėjo ir Amerikoje, kur verslūs vokiečių imigrantai leido šaknis ir atidarinėjo vokiško maisto restoranus.
Vėliau, XIX a. viduryje, vykstant JAV industrijos sprogimui, daugybė amerikiečių įsidarbino fabrikuose. Šalia tūkstančius darbuotojų turinčių fabrikų įsikūrė maisto kioskeliai, siūlantys įvairų greitą maistą. Tarp jų – ir Hamburgo kepsnius. Pietų pertraukos fabrikuose buvo trumpos, valgymas vykdavo paskubomis – stovint arba grįžtant atgal į darbo vietą, todėl valgyti lėkštėse pateikiamus kepsnius buvo gana sudėtinga. Štai taip šviežiai iškeptas sultingas Hamburgo kepsnys atsidūrė tarp dviejų bandelių – didinga burgerių istorija buvo pradėta.
Picos, kaip ir viso itališko maisto, istorija – nuobodi ir per daug sureikšminta. Į ją gilintis neverta, nes neišgirsite nieko išskirtinio. Nors šiuolaikinės picos tėvynė – Italija, tačiau įvairias picos formas prieš šimtus ar tūkstančius metų valgė ir graikai, ir persai, ir kinai ir dar bet kas, kam nebuvo sunku ant iškeptos tešlos susiberti įvairių maisto atliekų.
Tačiau įsidėmėkite – senovėje visus picos valgytojus siejo vienas geležinis įprotis: picą jie valgė rankomis. Šiuolaikinė itališka pica pagal taisykles irgi turi būti valgoma rankomis. Ją galima suimti trimis pirštais, galima sulenkti per pusę ar netgi suvynioti į rulonėlį kaip kokį kebabą.
Jeigu Italijoje nueitumėte į kokią nors tradicinę piceriją, kur senas italas rankomis kočioja tešlą ir su dideliu atidumu dėlioja ingredientus, tik išdrįskite paprašyti įrankių gavę šviežiai iškeptą picą. Gal jums nieko ir nepasakys, bet vakare tikrai pasakos šeimai ir draugams apie išpaikusius turistus.
Lietuva galėtų būti picų šalimi ir pastaraisiais metais atsidariusios kokybiškos picerijos pateisintų tokį vardą. Tačiau turime istorinę neteisybę, kai posovietinėje, užsienietiškų dalykų išsiilgusioje Lietuvoje atsidarė picų vardą žeminantys „čiliakai“, nuo pat pradžių pratinę lietuvius prie netinkamų picos valgymo įpročių.
Įrankių patiekimas kartu su picomis – tik smulkmena. Nuolatinis gazuotų limonadų piršimas ir kartu su picomis patiekiamas česnakinis majonezas ir netikras kečupas – štai čia yra baisiausias italų šefo košmaras.
Panašiai nutiko ir su burgeriais. Gana skanius maistinius eksperimentus pateikiantis „Drama Burger“ padarė vieną klaidą, už kurią netenka pusės savo žavesio. Nuo pat pirmųjų dienų patiekdami burgerius klientams atnešdavo ir stalo įrankių.
„Drama Burger“, bandydami įtikti visiems, tarp kokybiško maisto mėgėjų iškart įgijo popsūchos vardą. Maistas skanus, bet kažkas ne taip. Ir nors turėtume šiems pionieriams nuoširdžiai padėkoti už išjudintą lietuvišką burgerių rinką, tačiau pripratinti lietuvius tokį šventą maistą valgyti įrankiais – nusikaltimas gastronomijos dievui.
Nežinau, ar tai juokinga, ar visgi graudu, kad esame visuomenė, kuri sau pati susikuria dirbtines etikos normas ir dėl to tampa kompleksų kamuojamais žmonėmis. Visose gyvenimo srityse iki šiol nesugebame išsilaisvinti ir elgtis nekreipdami dėmesio į tai, ką apie jus pagalvos kas nors kitas. Vienas akivaizdžiausių to pavyzdžių – nesugebėjimas valgyti natūraliai, nesitaikant prie kvailų pačių susikurtų standartų.
Nors patys neturime stiprios maisto kultūros ir istorijos, tačiau esame visuomenė, kurioje išsitepti rankas maistu yra kažkas amoralaus. Kai tuo tarpu pusė pasaulio valgo apsilaižydami pirštus ir tame nemato jokios problemos.
O kartais nutinka ir paradoksai – pavyzdžiui, kai viename gana prabangiame Vilniaus restorane sugalvojau laikytis etiketo ir vištienos kulšeles valgiau apvyniojant kauliuką servetėle ir nuvalgydamas mėsą nuo kaulo – nuo kitų staliukų susilaukiau tokių žvilgsnių, lyg būčiau nuogai išsirengęs iškrypėlis.
Prisiminiau prieš kelerius metus aplankytą Afriką. Maroke mums nusišypsojo laimė patekti į turistų nemačiusį nuošalų vietinį kaimelį, kur buvome priimti „prabangioje“ svetainėje – purvinų molio sienų kambarėlyje, išklotame apdulkėjusiais kilimais. Baldų kambaryje nebuvo, todėl kartu su šeimininkais susėdome ratu, o į rato vidurį buvo atneštos berberiškos vaišės – salotos, tadžinai, duona. Kai kartu keliavę turistai mandagiai paprašė įrankių, namų šeimininkės puolė į paniką – lakstė iš kambario į kambarį, kažką tarpusavyje pašnibždomis kalbėjo, kol galų gale vienas vyras išėjo į kiemą, kažkur dingo, o vėliau grįžo nešinas šakute. Tikriausiai vienintele visame kaime.
Pamenu, valgėme rankomis kartu su vietiniais, maistas byrėjo ant kelių, avienos sultys tekėjo smakru. Tuo metu abu su žmona kalbėjomės apie tai, kad jaunose vakarietiškose valstybėse sugebame susikurti sau tiek taisyklių ir iš jų kylančių problemų. Nes bijome, ką apie mus pagalvos kiti. Tokiu būdu įsitempiame ir nesugebame iki galo atsipalaiduoti netgi tokio atgaivinančio poilsio metu, kaip romantiška vakarienė restorane. Toje kelionėje pasijaučiau daug laisvesnis ir nusprendžiau visada valgyti taip, kaip noriu. Maistas iki šiol dėl to yra tik skanesnis.
Pabandykite atspėti, kaip įprastai burgeriai valgomi šalyje, kurioje jie išpopuliarėjo? Taip, rankomis. Pamėginkite atspėti, ar Las Vegase esantis „Fleur“ restoranas, siūlantis su šampanu patiekiamą 5000 dolerių kainuojantį burgerį, prie jo pateikia ir stalo įrankius? Ne, nepateikia. Pamėginkite atspėti, kaip valgomas vienas populiariausių brangių, per 1600 Eur kainuojantis „Glamburger“, pagardintas omaru, ikrais ir padengtas valgomu aukso lakštu? Na, jau, tikiuosi, supratote.
Tai ką daryti, jei pica slysta jums iš rankų, o saliamis krenta ant krūtinės? Palaukite, kol pica truputį atvės. Ką daryti, jei jūsų burna per maža, todėl neapžiojate to didelio burgerio? Švelniai jį suspauskite. Jei ištęžta ir byra gabalais – grąžinkite šefui ir liepkite jį pagaminti padoriai. Ką daryti, jei vis tiek norite valgyti burgerį įrankiais? Užsisakykite karbonadą, kurį galėsite pjaustyti į valias.
Juk arbatos nesriubčiojate šaukšteliu? Juk cepelinų nevalgote per šiaudelį sumalę į košę? Juk spagečių nesupjaustote į smulkius gabaliukus, kad būtų patogu pasmeigti šakute?
Tiesą sakant, nenutiks nieko baisaus, jei iš šių minčių pasijuoksite ir toliau šį maistą valgysite įrankiais. Bet jei norime sukurti ir puoselėti bent kažkokią maisto kultūrą Lietuvoje, pirmiausia turime gerbti kitų šalių, iš kurių skolinamės patiekalus, kultūras ir mitybos taisykles. Nes kitu atveju būsime tik kopijuotojai, net nemokantys padoriai nukopijuoti.