Šioje knygoje, kuri parašyta dviem „kalbomis“ – bendrine lietuvių ir žemaičių tarme, sugulę tradiciniai Šilalės krašto patiekalai. Mintis surinkti autentiškus receptus kilo Šilalės r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Astutei Noreikienei ir vyriausiajai bibliotekininkei Stefai Minutaitei, o jų idėja neabejotinai turėtų būti geras pavyzdys ir kitiems regionams.
„Mūsų žiniomis, ši knyga – pirmasis bandymas aprėpti mūsų kulinarinį paveldą, – pristatydama knygą kalba viena iš bendraautorių S. Minutaitė. – Tais metais – 2013 m. buvo Tarmių metai, ir mes ieškojome, ką šia proga galėtų padaryti mūsų viešoji biblioteka. Tuomet ir kilo idėja surinkti senuosius savo krašto receptus ir taip juos išsaugoti ateities kartoms.“
Anot pašnekovės, rinkti receptus nebuvo labai sudėtinga, nes bibliotekininkės daugiau mažiau pažįsta savo žmones, žinojo, ką galima aplankyti. Žinoma, reikėjo mokėti prie žmogaus „prieiti“, kad jis sutiktų pasidalinti savo šeimos receptais.
„Negalėjome tiesiog pasibelsti ir sakyti – pasakykit kokių receptų. Kalbinome, prašėme, kad jie papasakotų, kokius patiekalus jie prisimena iš vaikystės, ir pan. Reikėjo skubėti – vien per tuos 7–8 mėnesius, kol rengėme knygą, netekome dviejų senųjų šeimininkių. Todėl džiaugiuosi, kad mes spėjome laiku susigriebti ir tai padaryti“, – pasakoja ji.
Pribloškė netikėtas ingredientas
Šypsodamasi S. Minutaitė prisipažįsta, kad ji ir kitos bibliotekos darbuotojos, kurios prisidėjo prie knygos kūrimo, pasijuto priblokštos, kai sužinojo, kad Šilalės krašte labai daug patiekalų būdavo gaminama iš kanapių.
„Na, žinojom kanapių spirgynę – kanapės pasmulkinamos, pakepamos, dedama svogūnų, druskos. Bet pasirodo, mūsų rajone buvo spaudžiamas ir kanapių aliejus, daromas kanapių pienas, iš jo – kanapių varškė, iš kurios virdavo cepelinus, tiesa, vadindavo juos pyragiukais“, – pasakoja pašnekovė ir pasidalija antraštėje paminėtų patiekalų receptais, kuriems pagaminti taip pat reikia kanapių.
Meškos kakutis
Reikės:
kanapių
duonos
obuolių
Gaminimas:
- Kanapes nuplauti, gerai išdžiovinti ir sugrūsti. Iš akies dėti duonos minkštimo, supjaustytų obuolių, cukraus. Sumaišyti ir dar pagrūsti grūstuvėje, kol pasidarys košė. Daryti mažus kukuliukus. Tokį patiekalą valgydavo per Kūčias.
Čiulkis
Reikės:
kanapių
svogūno galvos
duonos minkštimo
žiupsnelio druskos
Gaminimas:
- Kanapes paskrudinti keptuvėje. Dar karštas sugrūsti medine grūstuve, įdėti supjaustytą svogūną, duonos minkštimą, pasūdyti ir viską kartu sugrūsti. Kad gražiau atrodytų, galima rankomis padaryti rutuliukus arba valgyti taip. Tinka Kūčių stalui.
Projektas pakenkė figūrai
Kadangi ruošiamai knygai reikėjo aprašytų valgių nuotraukų, knygų sudarytojoms neliko nieko kito, kaip surinktus receptus išbandyti pačioms.
„Aš juokauju, kad tokie projektai labai kenkia figūrai, – šypsodamasi sako S. Minutaitė. – Išbandžiau beveik visus knygoje esančius receptus. Pagamini pagal vieną, pasiserviruoji, nufotografuoji, o paskui ir ragauji.“
Kaip būdinga ir visos Lietuvos virtuvei, Šilalės krašte taip pat dažniausiai ruošti bulviniai patiekalai – bulvių blynai, kugeliai, cepelinai. Pastaruosius gamindavo ir su varške, ir su mėsa, su spirgais, kanapių varške, net morkomis. Platus pasirinkimas taip pat populiarių vėdarų – ir virti, ir kepti, kraujiniai, bulviniai.
„Mūsų virtuvei itin būdingas sezoniškumas, valgoma tai, kas šalia, kas prieinama, randama, vasarą vienokie patiekalai, žiemą – kitokie. Šeimininkės būdavo labai išradingos. Ingredientų pasirinkimas būdavo tikrai skurdus, bet jos sugalvodavo, kaip netikėtai juos panaudoti vis kitur. Pavyzdžiui, mane nustebino, kad iš duonos plutų virdavo kavą, o iš cukrinių runkelių – alų, nes cukrus būdavo labai brangus. Jo nedėdavo net į pyragus“, – pasakoja žemaitė.
Kavos gėrimas
Reikės:
juodos duonos plutų
pieno
Gaminimas:
- Duonos plutas padeginti ant viryklės. Sudėti į verdantį vandenį. Kai gerai supliks – nukošti. Užbalinti pienu.
Pašnekovės nuomone, nors krašto virtuvė kukli, bet ją galima vadinti sveika – joje labai daug augalinio maisto, mažai cukraus, kiaušiniai naudoti tik retkarčiais, nes tai vėlgi buvo labai brangus dalykas, mat kaimo žmonės verčiau juos parduodavo, negu valgydavo patys. Dažniausi produktai – bulvės, pieno produktai, įvairios kruopos.
„Labai geru skoniu mane nustebino tradicinis patiekalas – česnakynė. Manau, tai puiki alternatyva šaltibarščiams. Aš pati iš vaikystės prisimenu, kad šaltibarščiai būdavo daromi ne su pienu ir ne su kefyru, o užpilami šaltu virintu vandeniu, dedami burokėliai ir grietinė“, – prisimena S. Minutaitė.
Česnakynė
Reikės:
pusės galvutės česnako
2 virtų bulvių
druskos, pipirų
rauginto burokėlio
1 l vandens.
Gaminimas:
- Česnako skilteles nulupti ir sutrinti kartu su virtomis bulvėmis, įberti maltų juodųjų pipirų ir druskos. Viską užpilti ataušusiu virintu vandeniu, įdėti stambiai sutarkuotą raugintą burokėlį ir išmaišyti. Česnakynė valgoma su karštomis bulvėmis, virtomis su lupenomis.
„Manau, kad daugumą mūsų knygoje minimų patiekalų reikėtų stengtis atgaivinti. Mes pernelyg susižavėję kitų kraštų virtuvėmis, o savąją nepelnytai primiršę. Pavyzdžiui, dar vienas patiekalas, apie kurį buvau girdėjus dar vaikystėje, yra virtas kastinis. Jis panašus į tradicinį, tik kiek saldesnis“, – pamini pašnekovė ir pasidalija dar keliais autentiškais receptais.
Virtas kastinis
Reikės:
0,5 l rūgščios grietinės
0,5 l saldžios grietinės
5 kiaušinių, šaukšto sviesto
0,5 stiklinės manų kruopų
druskos
česnakų
svogūnų
Gaminimas:
- Puode užkaisti rūgščią grietinę. Pakaitinti iki virimo, bet neužvirinti, supilti saldžią grietinę. Gerai išplakti kiaušinius, į juos suberti manų kruopas ir išmaišyti. Gautą masę maišant pilti į puodą su grietine, įdėti sviesto, druskos, prieskonių. Virinti nedaug, žiūrėti, kad kastinis nepavirstų į riebalus. Patiekalą ruošdavo šventėms. Šeimininkė sakė, kad virtas kastinis būdavęs skanesnis už nevirtą, kuris būdavo rūgštus ir vaikams netikdavęs.
Kiulkiukai
Reikės
virtų bulvių
kiaulinių riebalų
grietinės
miltų
kiaušinių
Gaminimas:
- Į sumaltas ar sugrūstas virtas bulves įmušti kiaušinį, įberti truputį miltų, suminkyti tešlą, pakočioti, supjaustyti kvadratėliais, sudėti į pateptą taukais skardą ir kepti nekarštoje duonkepėje arba orkaitėje. Iškepus sudėti į ketinį arba molinį puodą, užpilti riebalų su spirgais ir dar patroškinti duonkepėje arba orkaitėje. Valgyti su grietine.
Išrūgų šampanas
Reikės:
6 l pieno išrūgų
6 l vandens
1 kg cukraus
10–30 g mielių
razinų
Gaminimas:
- Pieno išrūgas (labiau tinka liesos išrūgos iš nugriebto pieno) su vandeniu užkaitinti iki virimo, nugraibyti putas ir ataušinus kelis kartus perkošti. Supilti cukrų, sudėti mieles, išmaišyti ir šiltai laikyti 8 val. Išpilstyti į butelius, į juos įdėti po 3–4 razinas ir užkimšti. Po paros jau galima gerti. Tai vasaros gėrimas, raugiamas lauko darbams.