Šį savaitgalį Vilniuje vyko veganų festivalis-mugė „Vegfest 2017“, tai džiugiu žingsniu patraukiau degustuoti veganiško maisto. Festivalis nuo pat pirmų žingsnių pasitiko nemaža prekėmis ir produktais susidomėjusia minia, labai draugiškomis pardavėjomis ir puikios nuotaikos virėjais bei virėjomis, kurie draugiškai juokėsi iš mano kvailų klausimų ir nusistebėjimų: „Augaliniai produktai suteikia tokį skonį? Ir čia nėra pieno produktų?“
Į akis iškart krito faktas, kad mugėje daugiausia prekiaujama saldumynais, o panašaus populiarumo buvo produktai iš kanapių. Kadangi lietuviška kanapė įvairių aktyvistų įsitikinimu yra šimtaprocentine panacėja, tai veganų pasaulį užkariavusi mada labai aiškiai matėsi iš to, kiek čia buvo kanapinių palapinių ir jose parduodamų produktų. Nuo arbatų iki prieskonių. Nuo dribsnių iki kremų. Nuo miltų iki stebuklingų viską gydančių aliejukų. Man regis, net alijošius Lietuvoje neturi tiek mistifikacijos ir priskirtų nebūtų galių. Mugėje buvo galima nusipirkti netgi iš kanapių pagamintų batų – kurie, galima spėti, irgi turėjo gydomųjų galių.
Vaišes pradėjau nuo gaiviųjų gėrimų ir aplenkęs pabodusias sulčių spaudyklas patraukiau prie lenkų kilmės „John Lemon“ limonadų stendo. Rabarbarų skonio limonadas buvo vienareikšmiškai puikus (ir be jokio cukraus!), o „Yerbata“ – matė arbatos pagrindu sukurtas granatų skonio gėrimas, pasak pardavėjos, turėjo man suteikti energijos visai dienai. Įsiminkite šį žodį „energija“. Praktiškai visi mugės dalyviai kartojo šį magišką žodį, nes visų jų maistai ir gėrimai visiems suteikia daug energijos. Kaip niekas kitas.
Filosofinių išvedinėjimų mugėje buvo apstu, bet tai netrukdė. Gurkšnodamas „Yerbatą“ patraukiau ieškoti ko užvalgyti ir pirmiausia užtaikiau į užkandžių stendą. Dėmesį patraukęs stendas buvo nuklotas mažais indeliais su džiovintomis uogomis ir vaisiais. Spanguolės, agrastai, mangai, ananasai, žirniai, žemuogės ir daugybė kitų. Visi gaminiai ruošiami juos greituoju būdu užšaldant iki -80 laipsnių Celsijaus, o vėliau parą iš jų ištraukinėjama drėgmė. Tokiu būdu uogos ir vaisiai išlaiko savo skonį ir gerąsias medžiagas, tačiau tampa labai egzotišku ir visokius nesveikus graužalus pakeičiančiu maistu. Nuo stendo nuėjau pilnu maišeliu pirkinių.
Parodoje buvo galima rasti daugybę prėsko skonio produktų, kaip, pavyzdžiui, raw šokoladas. Arba keistenybių, kaip beržų sulos gėrimas iš Lietuvoje surinktos beržų sulos, o mažmeninei prekybai paruoštos Danijoje. Kaip visą vaikystę mėgdavęs atsigerti to keisto gėrimo, likau stipriai nusivylęs, nes įvairiais skoniais paskaninta sula buvo tiesiog pigaus limonado skonio, o beskonis, „originalus“ gėrimo variantas atsidavė citrinos rūgštimi, kuri į šią sulą pilama kaip konservantas.
Nuotaiką praskaidrino stendas su kristalų akmenimis ir juos parduodančios moters autorinėmis knygomis. Viena iš jų – „Akmenų kortos trims sąmonės lygmenims“ pradžiugino savo fantazija ir aiškiu pavyzdžiu, kas gali nutikti žmogui, turinčiam per daug laisvo laiko.
Išragavęs visokiausių užtepėlių, dribsnių ir užkandžių, nusprendžiau, kad laikas užkrimsti rimčiau. Pasirinkau „Vegan Rawhouse“ kavinės palapinę, kur trijų žmonių komanda iškart įsiliejo į pokalbį ir kantriai man penkis kartus aiškino, kad suvožtinio paplotėlyje yra beveik vien cukinijos, kažkiek saulėgrąžų ir dar truputis įvairių augalinių elementų. Suvožtinio „bandelės“ – ploni traškučiai iš visokiausių grūdų ir kitų nebeatsimenamų ingredientų, buvo akompanuoti kartu su salotos lapu ir trupučiu padažo. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai juokingai – nuoširdžiai svarsčiau, kokią čia nesąmonę valgysiu... bet tada paragavau. Ir niekaip nepatikėsiu, kad ten buvo vien tik cukinijos, nes cukinijų aš nekenčiu, o tai, ką valgiau, buvo puikaus, sodraus skonio suvožtinis, lyg valgytum kažką tarp gerai iškeptos kalakutienos ir skanios grūdų košės.
Sumuštinį papildė žaliasis, vėlgi „energinis“ kokteilis iš jūros dumblių, bananų, kriaušių, sojų daigų ir kitų dalykų. Buvo skanus, bet kadangi dar Tailando gatvėse esu supratęs, kad gali suplakti bet kokią daržovę su bet kokiu vaisiumi ir vis tiek išeis skanus kokteilis, tai manęs ypatingai nenustebino. Ir netgi nuliūdino prisiminus juokingas, 5–6 kartus mažesnes, Bankoko gatvių kainas.
Desertų laimėtojo poziciją garbingai užima „Sweet Time“ desertų kepyklėlė, pasiūliusi neįprastos formos – armonikos – pyragus. Pirmiausia paragautas aviečių skonio pyragas vos neatbaidė manęs savo neatpažįstamu skoniu, tačiau nesustojau ir pamėginau toliau. Bananų, mango, vyšnių.
Palengva ragaudamas suvokiau, kodėl šiam desertui turiu atiduoti laimėtojo laurus. Nesistengdami sukurti pakaitalo, nebandydami savo deserto išvaizdos pritempti kuo arčiau „nesveikų“ populiariųjų desertų, šie žmonės sukūrė nelabai saldų, estetišką ir daugybe skonių atsiskleidžiantį desertą, kurį valgydamas suvokiau, kad skaniam pyragui ar tortui dideli cukraus kiekiai yra visiškai nereikalingi.
Tuo tarpu pasijaučiau apgautas, kai įsijautęs, kad viskas šioje mugėje sveika, veganiška ir natūralu, kepyklos „Šmiki šmaki“ palapinėje nusipirkau morkų keksą ir šaltos avietinės arbatos. Piktokos ir burnos nepraveriančios merginos manęs neperspėjo, kad keksas – tiesiog elementarus, cukraus prikimštas pyragėlis, o šalta arbata pagaminta iš parduotuvėje nupirktos konservuotos, elementariu cukrumi užsaldintos uogienės.
Tiesą sakant, į „Vegfest 2017“ ėjau tikėdamasis rasti kokybišką veganišką lauko virtuvę. Atsimenu lyg vakar: 2004 m. Čekijoje vykusiame pankų festivalyje purviname kioskelyje nusipirkau burgerį. Buvo toks skanus, kad nusipirkau antrą. Laužyta anglų kalba paklausiau, kokia čia tokia skani mėsa ir tuo klausimu labai prajuokinau kioskelyje dirbusius pankus, nes ten buvo kuo tikriausias sojos burgeris. Likusias dienas maitinausi tik jais, nes net nemoku apsakyti, kaip tai buvo skanu.
Kaip bebūtų liūdna, o kartu ir keista, burgerių ir nieko panašaus į juos neradau. Visuomet maniau, kad tokie renginiai turėtų sutraukti didelį kiekį gatvės maisto kepėjų, tačiau pasirinkimas renginyje buvo gana kuklus.
Savo apsilankymą nusprendžiau užbaigti „Zatar“ restorano palapinėje gaminamais falafeliais su burokėlių humusu. Karštame aliejuje verdamo maisto ir burokėlių gaminio derinys man skambėjo kaip didžiausia bausmė, kurios pats savo noru niekada nesirinkčiau. Bet dėl gerbiamų skaitytojų turėjau pasiaukoti.
Aš nuoširdžiai jaučiuosi gyvenime kažką pražiopsojęs. Jeigu ir jūs visą gyvenimą ignoravote veganišką maistą, raw restoranus ir kitus vegetariškus išmislus, paklausykite manęs: eikite ir ragaukite jų maisto. Jeigu tokio skonio maistą jie sugeba pagaminti lauko sąlygomis perpučiamoje palapinėje, tai ką šie žmonės daro savo restoranų virtuvėse? Jeigu iš tokio nuobodžiai skambančio maisto – avinžirnių – įmanoma pagaminti tokį skanų patiekalą, aš jau noriu paragauti visų kitų veganiškų mitybos išradimų.
Burokėlių humusas tiesiog tirpo burnoje, palikdamas malonų aliejaus su žolelėmis skonį, o sodraus skonio falafeliai vis sudarydavo įspūdį, kad yra apgaulingai prikimšti stiprių prieskonių. Taip, skonis buvo toks intensyvus, kad net nesupratau, iš kur jis. O gal nenorėjau suprasti, nes visą gyvenimą tikėjau, kad sodrus skonis įmanomas tik iš tikro mėsos riebalo.
Todėl stipriai rekomenduoju, jei dar nesate atradę veganiškos virtuvės, apsilankykite kuriame nors iš daugybės lietuviškų veganiškų restoranų. Pasaulyje esame vieni iš pirmųjų pagal 1000 žmonių tenkantį vegetariškų ir veganiškų restoranų kiekį. Pasirinkimas tikrai yra.
Atskiro paminėjimo nusipelno „Raw Cakes“, kurie mane bandė įtikinti, kad „Sūrio“ (kabutėse) tortas iš tiesų nėra pagamintas iš maskarponės sūrio. Kelias minutes kantri mergina man bandė išaiškinti, kad tai anakardžių pieno pagrindu ir agavų sirupu pasaldintas tortas. Kadangi aš tokių produktų gyvenime nebuvau matęs virtuvėje, tiesiog stebėjausi, kaip galima taip kokybiškai atitaikyti tokį išskirtinį skonį.
O taip pat – „Skanu nu“ saldumynų gamyklėlė, kuri savo fantastiškai atrodančius saldumynų rutuliukus gamina be jokio cukraus, tik iš sveikų medžiagų ir dar nebijo paeksperimentuoti su visiškai netradiciniais skoniais, kurių aš iki galo net nesupratau. Ir svarbiausia, mugėje visa tai man papasakojo su gera nuotaika ir kantriai klausydamos mano medinių juokelių ir nuobodžių pasvarstymų. Grįžau namo nusipirkęs didelę dėžutę jų saldumynų, kurių net nepavyko paragauti – žmona dėžutę atrado pirma.
Išmokta pamoka? Veganas irgi žmogus. Ir netgi labai skaniai valgo.