Paslaptingas tinklaraštininkas meta iššūkį Užkalniui ir Riebiam katinui: mano tikslas – skleisti žinią apie maistą, o ne save

Jau pati pažinties su tinklaraščio „Gurmano dienoraštis“ autoriumi pradžia buvo neįprasta. Kai paprašiau vyro prisistatyti, atsisakė. „Matote, tinklaraštį tam ir sukūriau, kad likčiau anonimas. Nes noriu, kad skaitytojai vertintų mano kuriamą turinį, pateikiamą informaciją, o ne mane“, – telefonu atsakė pašnekovas, maloniai sutikęs atsakyti į visus kitus mano parengtus klausimus.

– Ką veikiate gyvenime?

– Esu į ketvirtą dešimtį įžengęs verslininkas. Daug keliauju po Lietuvą ir užsienį, ieškau įvairių skonių, naujų potyrių, keistų gamybos procesų, stengiuosi aplankyti kuo daugiu distilerijų ir vyninių. Mane žavi tai, kad kiekvienoje tokioje vietoje sužinau vis kažką naujo, kaip, tarkime, vynuogynuose auginamos rožės, kurių tikslas aptikti ligas anksčiau, nei šiomis suserga vynuogės, mat rožės yra daug jautresnės.

– Ką ketinate atskleisti savo tinklaraščio skaitytojams?

– Esu labai smalsus ir imlus maistui, gėrimams, pats ieškau įvairios, įdomios, naujos informacijos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Domiuosi, mokymais, parodomis, degustacijomis, o gautomis žiniomis, įspūdžiais noriu pasidalinti su kitais, tokiais pat žinių, naujovių ieškotojais ir kad tai būtų jiems patogioje vienoje vietoje – „Gurmano dienoraštyje“. Mano pasakojimuose – specifiniai maisto ar gėrimo gamybos metodai, kažkokio prekinio ženklo istorija, koks nors neįprastas patiekalas ir pan.

Man rūpi ne tik maistas, bet ir gėrimai – esu už saikingą vartojimą, o jei dar tiksliau – ragavimą. Kai žinai istoriją, gamybos metodus ir būdus, tada gėrimu tiesiog mėgaujiesi.

Priešingai nei, pavyzdžiui, Užkalnis ar Riebus Katinas, tinklaraštyje neturiu tikslo vertinti įstaigas balais, neketinu peikti ar pabrėžti blogus dalykus – mano tikslas yra parodyti žmonėms tai, ką turime gero, ką gaminame skanaus, kokių nuostabių žmonių turime, atskleisti pasaulio skonius, produktus. Kartais nežinome labai įdomių detalių net apie gerai pažįstamus produktus ir aš noriu visa tai atskleisti.

– Ar pats mėgstate sukiotis virtuvėje? Kas yra jūsų „arkliukas“ – verdate gardžias sriubas, kepate sultingus kepsnius ar ruošiate išskirtinius desertus?

– Maistą gaminti mėgstu, tiesa, darau tai mėgėjiškai, tačiau mano artimiesiems ir draugams patinka. Saldumynų aš nemėgstu – nei valgyti, nei gaminti. Mane labiau žavi mėsos, daržovių patiekalai ir neįprasti skoniai. Tad renkuosi kažką pagaminti iš krokodilo, kengūros, vabzdžių ar gyvūnų dalių, tarkime, smegenų.

Mane traukia tai, kas įdomiau – tiek gaminti, tiek ragauti. Įdomiausia, kad Lietuvoje galima nusipirkti įdomesnių, retesnių produktų, tačiau žmonės to nežino. Ir apie tai, kur galima įsigyti, taip pat noriu pasakoti dienoraštyje.

Mano sekėjams kilo klausimas, ar man moka už tai, ką darau, galbūt kažką reklamuoju? Noriu patikinti: tikrai taip nėra. Kuriant tinklaraštį mano noras buvo dalintis tuo, ką pats išbandžiau, paragavau, patyriau, sužinojau ir ką galiu rekomenduoti – kad ir kiti galėtų pabandyti, pamatyti, paragauti.

Ar mokamo turinio nebus ateityje? Nežinau. Tačiau jei kada nors ir būtų, tai tik tai, ką aš pats išbandžiau, patiko ir galiu rekomenduoti. „Gurmano dienoraštį“ rašau ne dėl pinigų, o dėl to, kad man tai įdomu.

– Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją – kam skirtos jūsų apžvalgos?

– Manau, tai yra žmonės, kuriems maistas – ne vien tam, kad užpildytų juo skrandį. Tie, kurie domisi maistu, gėrimais, kurie nori rasti ir paragauti įdomesnių skonių.

– Pabaikite sakinius:

* Gardžiausius pusryčius valgiau... ko gero, namuose, kadangi mėgstu įvairesnį maistą, negaliu nuolat valgyti to paties maisto kaip dauguma žmonių. Kiekvieną dieną valgau vis kitokius pusryčius ir tuo džiaugiuosi. Dažnai mėgstu tiesiog pasipjaustyti ant lentelės skirtingų daržovių, mano paties sūdytos lašišos ar kitokių mėsos gaminių. Svarbu įvairovė.

* Skaniausia mano ragauta sriuba... yra šaltibarščiai. Ne, nesu nei patriotas, nei cepelinų ar keptos duonos fanas, bet tiek skoniu, tiek išskirtinumu šaltibarščių kol kas nepralenkė nė viena mano ragauta sriuba.

* Kur ir koks ragautas kepsnys jūsų buvo įvertintas 10 balų? Daug kepsnių išragavau įvairiuose Lietuvos ir Europos restoranuose, teko ragauti ir skirtingų gyvūnų ir jų veislių, tačiau – gal nuskambės juokingai, – skaniausias buvo elnienos kepsnys, kurį pats ruošiau kepsninėje namuose. Taip pat – namuose gaminti elnienos tartaras ir ožkos karpačio. Kai žinai kokius prieskonius naudoti ir kaip paruošti kepsnį, tai ir namie galima pagaminti itin gardžiai. Čia noriu padėkoti įvairų restoranų šefams, kurie padėjo rasti mėgstamiausius skonių derinius.

* Desertas, kurį rekomenduotumėte net išrankiausiam valgytojui. Nesu desertų mėgėjas, todėl sunku būtų išskirti mėgstamiausią, bet, manau, neatsirastų tokių, kurie nemėgtų „Gelato“ ledų, juos dažnai gaminame patys namuose, o keliaudamas neatsisakau kokosų su „Rafaelo“ – man jie tobuliausi. Desertus galbūt labiau mėgstu ragauti akimis, todėl norėčiau rekomenduoti pasekti socialiniuose tinkluose desertų karalių Amaury Guichon – šis žmogus turbūt nustebins net ir visko mačiusius.

* Grynas alkoholinis gėrimas ar kokteilis? Jeigu reikėtų rinktis, manau, rinkčiausi grynuosius gėrimus. Nors miksologijos pasaulyje praleidau kiek daugiau nei tris metus, tačiau mane labiau žavi natūralūs skoniai be pridėtinio cukraus. Kalbant apie kokteilius Lietuvoje yra gana kebli situacija, nes barams neleidžiama gamintis savo sirupų ar „infiusintų“ spiritų, kaip tai daroma visame pasaulyje, o vaisiai nėra pigūs ir šviežūs, kad būtų galima iš jų spausti sultis kokteiliams. Mes turime gana gerų vietinių ir atvežtinių gėrimų pasirinkimą, tiesiog reikia daugiau edukuoti žmones degustacijų metu, kad jie atrastų tai, kas jiems patinka.

* Prieskonių maiste turi būti, tiesa? Mano atveju - taip. Be prieskonių turbūt negalėčiau valgyti nei mėsos, nei jūros gėrybių, nei daržovių. Nors druska techniškai yra mineralas, o ne prieskonis, tačiau be jos taip pat neįsivaizduoju maisto.

* Niekada nevalgau... razinų. Turbūt nėra žemėje tokio produkto ar patiekalo, kurio neišdrįsčiau paragauti, kad ir kaip dvoktų ar koks bebūtų aitrus skonis, bet už razinas nieko nėra neskaniau. Neseniai Švedijoje, Malmo mieste teko lankytis „Disgusting Food“ muziejuje, tai, manau, jiems trūksta tokio eksponato kaip razinos.