Žvejyba Martyną užkrėtė senelis, nuo mažens jį pasiimdavęs kartu. „Mūsų šeimoje visi žvejojo ir skaniai žuvį ruošė, – pasakoja. – Gal todėl, ūgtelėjęs, sugalvojau kieme pasidaryti rūkyklą ir išsirūkyti šviežios žuvies. Rūkykla buvo rankų darbo, nedidelė, bet labai tinkama eksperimentams. Gal dešimt metų jie tęsėsi, kol atradome, kiek druskos geriausia dėti, kokius prieskonius barstyti ir kokiomis malkomis rūkyklą kūrenti, kad žuvis išeitų pati skaniausia“.
Dešimties metų eksperimentai nepraėjo veltui – vieną dieną šeimoje Martynas pasidalino sumanymu rūkyklą iš kiemo perkelti į vidų ir sukurti tokią, kad žmonės galėtų matyti ne tik kaip žuvis rūkoma, bet ir kaip ji ruošiama, kad visas procesas – lyg ant delno. Iš pradžių savo sumanymą norėjęs įgyvendinti savo gimtajame mieste – Palangoje, vėliau persigalvojo ir su visa rūkykla išvažiavo į Vilnių, į „Benedikto turgų“.
„Tai buvo sudėtingas projektas, – šiandien sako. – Reikėjo viską sugalvoti taip, kad žmonės galėtų matyti procesą, bet aplink nesijaustų dūmų kvapo. Atsivežę šviežią žuvį, per naktį sūdome, ryte beriame prieskonius ir dedame į rūkyklą. Po dviejų ar penkių valandų traukiame ir jau galima valgyti“.
Jokių priedų, kad žuvis ilgiau liktų šviežia, Martynas nenaudoja. Sako, netgi druskos beriąs mažiau nei įprasta: „Mums nereikia keletą dienų žuvį laikyti, iš rūkyklos ji iškart iškeliauja į valgytojų namus. Prieskonių irgi nepadauginame, juk svarbiausia ne jie, o žuvies skonis – šiek tiek pipirų, česnako. Kai kurioms tinka ir truputis džiovintos saldžiosios paprikos“.
Nors ir išsiaiškinęs, kaip žuvį rūkydavo senovės lietuviai, Martynas visos patirties iš jų neperėmė – į savo rūkyklą jis deda ne šlapias, kaip įprasta, o sausas juodalksnio malkas. „Šlapios malkos, – teigia, – duoda daugiau dūmo, bet sausų malkų dūmas švelnesnis, sveikesnis“.
Savaitgalius su meškere rankoje prie upės ar ežero mėgstantis leisti vyras savo sugautų žuvų į rūkyklą ne tik neveža, bet ir visą laimikį paleidžia. „Tegu veisiasi“, – sako ir prasitaria apie dar vieną savo laisvalaikio leidimo būdą. Kai prasideda lašišų nerštas, jau keletą metų Martynas su draugais lašišas saugo nuo brakonierių. „Situacija keičiasi, lašišų pastebimai padaugėjo, o brakonierių sumažėjo“, – šypsosi ir priduria, kad žuvį saugoti turėtų būti kiekvieno žvejo pareiga.
Jei norisi paskanauti rūkytos žuvies, iš rūkyklos sau jis dažniausiai traukia ungurį ir šamą. Nevalgo jų karštų, sako, daug skaniau, jei šaldytuve pastovi. Šiltas skanu ir ešerys, ir lašiša.
Vis dėlto, jeigu rūkytos žuvies nusipirkote daugiau, nei galėjote suvalgyti, Martynas siūlo keletą būdų, kaip ją panaudoti naujam, netikėtam patiekalui.
Sumuštiniai su rūkyta žuvimi
- Duonos
- 30 g užtepėlės, kurią mėgstate
- 50 g rūkyto ungurio
- 1 pomidoro
- 1 kiaušinis
- Šakelė baziliko
- Druskos, pipirų, baziliko.
Pomidorą smulkiai supjaustome, pagardiname baziliku, išmaišome.
Keptuvėje iškepame kiaušinį, pabarstome jį druska bei pipirais.
Ungurį supjaustome plonomis riekelėmis ar kubeliais. Ant duonelės tepame užtepėlę, dedame ungurio gabalėlius ir pomidorus, o ant jų – keptą kiaušinį.
Tradicinis itališkas omletas frittata su rūkyta lašiša
- 200 g 9 proc. riebumo varškės
- 2 šaukštai grietinės
- 4 kiaušiniai
- Saujelė krapų/ petražolių
- Druskos, pipirų
- 3-4 vyšniniai pomidorai
- 150 g karštai rūkytos lašišos
- 100 g špinatų
- 1 šaukštas natūralaus jogurto ar grietinės papuošimui
Varškę sumaišome su grietine ir kiaušiniais. Į masę dedame smulkintas prieskonines žoleles, beriame žiupsnelį druskos bei pipirų. Sudedame smulkintą lašišą, nuplautus bei nusausintus, nepjaustytus špinatus, susmulkintus vyšninius pomidoriukus, gerai išmaišome.
Visą šią masę dedame į sviestu išteptą kepimo indą ir šauname į 170-180 laipsnių orkaitę maždaug 15 minučių.
Frittata gražiausiai patiekti kepimo inde. Nepamirškite pagardinti šaukštu natūralaus jogurto ar grietinės.