Siekiama, kad Panevėžio rajone verdama zacirka gautų tautinio paveldo vardą: jei nesrėbei šios sriubos, neturėjai vaikystės

Lietuvoje yra 3000 produktų, kurie paženklinti tautinio paveldo ženklu, reiškiančiu, kad jie gaminami pagal autentiškas tradicijas, egzistuojančias daugiau nei šimtą metų. Vienas tokių patiekalų, perduodamas iš kartos į kartą, egzistuoja ir Panevėžio rajone. Tai – zacirkos pieniška sriuba, kuriai Įstricos kaimo gyventojai ir bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas siekia suteikti tautinio paveldo produkto vardą.

Su zacirka po visą Lietuvą

„Siekiame išgarsinti Įstricos kaimą ir jo esančias tradicijas. Kadangi zacirka visame regione buvo labiausiai paplitusi, visi ją srėbė ir visi ją gamino, tai ir mūsų noras yra ją įteisinti kaip Įstricos kaimo kulinarinį paveldą“, – teigė Įstricos kaimo bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas, kuris jau yra paruošęs aprašą apie šį patiekalą ir netrukus jį pateiks Žemės ūkio ministerijos sertifikavimo padaliniui.

Pasak Z. Vezbergo, suteikus „Įstricos zacirkai“ tautinio paveldo produkto vardą, bus prisidėta prie garbingo Įstricos kaimo bendruomenės vardo platinimo, o skanaujant šį gaminį dabartiniai senjorai sugrįš į vaikystę. Be to, bendruomenė dalyvaudama įvairiuose respublikiniuose, rajoniniuose, vietiniuose, o gal net ir tarptautiniuose renginiuose leis dar kartą įsitikinti šios sriubos paprastumu ir nepakartojamu skoniu.

„Manau, įvairiose mugėse „Įstricos zacirka“ galės laisvai konkuruoti su įvairiais alaus gamintojais, nes tokio pat tūrio zacirkos kaina bus ženkliai mažesnė nei mugėse paplitusio įvairių gamintojų alus. Mugėse nesu labai dažnas svečias kaip tradicinis bitininkas, tad tarp įvairaus kulinarinio paveldo produktų, manau, puikiai pritaps ir „Įstricos zacirka“ su jai atstovaujančiais bendruomenės nariais. Tik gamindami ir vaišindami įvairiomis progomis ir įvairiose vietose susirinkusius svečius priminsime apie lietuviškus tradicinius tautinio paveldo produktus ir neleisime jiems nugrimzti į užmarštį. Svarbiausia nenustumti užmarštin kulinarinio paveldo tradicijos ir komunikuoti ją kaip gyvą, pasauliui atvirą paveldą“, – kalbėjo Z. Vezbergas.

Pasiekė net Pietų Ameriką

Zacirka – tai senas ir lengvai gaminamas bei visiems gyventojų sluoksniams prieinamas maisto produktas. Jis buvo ir yra paplitęs ne tik Aukštaitijos regione, bet ir visoje Lietuvoje. Su lietuvių emigracija paplitęs po platųjį pasaulį. Turbūt nerastume Lietuvoje vietovės, kur šis patiekalas nebuvo vartojamas.

„Kartą viešėdamas Pietų Amerikoje gavau prašymą paaiškinti, koks tai maisto produktas, nes mano giminaitė, senelio Adolfo Vaitkevičiaus sesuo Elzė Vaitkevičiūtė-Barzdžius, 1925 metais emigravusi į Argentiną, ten kalbėdavo apie labai dažnai Aukštaitijoje gaminamą pienišką sriubą – zacirką. Atvykęs į Lietuvą 2019 metais pilietybei gauti Elzės sūnus Viktoras Barzdžius kiekvieną dieną gyrė ir mėgavosi zacirka bei žadėjo ją būtinai gaminti ir savo vaikams Argentinoje“, – pasakojo Z. Vezbergas.

Kultūros paveldo puoselėtojas sako, kad zacirkos pavadinimas, pagal jo mamą, kilęs iš lenkų kalbos – užtrinti, nes skystai pagaminta tešla buvo pertrinama per rupią (burokinę) tarką, kad susidarytų kukuliukai, liaudiškai vadinami „kleckais“. Jai gaminti buvo naudojami razavi miltai, dabar vadinami „viso grūdo“, kai kviečiai sumalami su ruda luoba, todėl miltai yra šviesiai rudos spalvos, truputį ryži, todėl ir pavadinimas razavas. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne zacirka pervadinta į pienišką leistinukų sriubą, kalbininkai dar siūlo vadinti pieniška kukulaičių sriuba, tad jaunajai kartai zacirka negirdėtas pavadinimas.

Iš kartos į kartą

Anot Z. Vezbergo, zacirkos pieniška sriuba buvo labai išplitusi Aukštaitijos: Vabalninko, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Joniškėlio regionuose, nes tai pieniškas produktas, kuris tikdavo įvairaus amžiaus žmonėms. Šis maisto produktas ir jo gaminimo būdas yra perduodamas iš kartos į kartą. Ir pats Z. Vezbergas zacirkos gaminimo paslapčių išmoko iš savo mamos Alfonsos Vezbergienės, o ji paveldėjo tradicijas iš savo senelių, kurie gyveno ir ūkininkavo Įstricos kaime – tai liudija, kad ši tradicija Įstricoje gyvuoja daugiau nei šimtą metų. Zacirką Zenonas gamindavo ir savo jaunesniems broliams, kai mama būdavo darbe.

Ir dabar Įstricos kaime zacirka „gyva“ . Kaip ją teisingai išvirti, gali papasakoti kone kiekvienas čia likęs senbuvis. Bendruomenės moterys Joana Finevičienė, Birutė Pranskietienė, Vanda Živelienė, Irena Prankienė, Reda Gulbinavičienė, tai – gyvosios Įstricos kaimo tradicijų puoselėtojos ir tęsėjos, kurios zacirką gamina ir verda iki šių dienų. Kita Aukštaitijos krašto gyventoja, bendruomenės narė Nijolė Vezbergienė, gyvenusi Kupiškio rajono Didžprūdžių kaime, kaimynystėje su šimtamete Brone Keršuliene, zacirką gaminti išmoko iš savo mamos. Dabartinėje Įstricos kaimo bendruomenėje moterys puikiai sutaria bendroje zacirkos gaminimo komandoje Įstricos kaime ir tęsia lietuviško maisto tradicijas.

Sriuba kaip vaikystėje

Apie zacirkos gaminimą ir vartojimą smulkiai pasakoja Įstricos kaimo senolė Joana Finevičienė, kuri spalio 8 dieną minės savo 94-ąjį gimtadienį. Ji puikiai prisimena zacirkos gamybos paslaptis ir su malonumu ją valganti.

„Zacirką gaminti išmokau iš mamos, matydavom, kaip ji darydavo. Į geldelę pildavo miltus, tada vandenį, o kiaušinį dėdavo labai retai, sakydavo, kad Velykoms reikia palikti. Viską minkydavo su rankomis, pirštais sugnaibydavo ir dar truputi apvoliodavo, kad tik nesuliptų, dėdavo į verdantį vandenį ir maišydavo su mediniu šaukštu. Vėliau viską užpildavo pienu, įbarstydavo žiupsnelį druskos“, – pasakojo J. Finevičienė.

Tokią sriubą šeimyna skanaudavo vakarienei ir valgydavo ją kone kiekvieną vakarą. „Mama sakydavo: vaikai nuskuskit bulvių, žinodavom, kad bus bulvienė. O kada sakydavo bus zacirka, šokdavom ant vienos kojos, mums ji labai patikdavo, bulvienė – nelabai“, – purtydama galvą kalbėjo J. Finevičienė.

Netrukus į pokalbį įsitraukė ir J. Finevičienės dukra Birutė Pranskietienė.

„Ir man mama ruošdavo zacirką, teko valgyti, bet daugiau atsimenu, kaip mano babytė Agota (tėvelio sesuo) ją gamindavo ir mane vaišindavo. Kaip dabar prisimenu, Agota turėjo ilgą sijoną iki žemės, užsidėdavo prijuostę, būtinai ant galvos užsirišdavo skarelę ir geldoje trindavo tuos miltus. Man labai rūpėdavo prieiti, bet ji vis sakydavo „vaikeli, neik, išbarstysi miltus“. Ji labai taupydavo, kad, gink Dieve, miltai neišbyrėtų“, – prisimena Birutė.

Išbandykite ir jūs

Anot Įstricos kaimo moterų, zacirkai gaminti nereikalingos įmantrios gamybos priemonės, tinka paprasčiausia gelda ar kitas dubuo zacirkos tešlai paruošti. Svarbiausia turėti pagrindinius maisto produktus: kiaušinius, razavų (dabar vadinami viso grūdo) kvietinių miltų, pieno ir sriubai pagardinti druskos.

Zacirka buvo labiausiai paplitusi kaimo vietovėse tiek ir pasiturinčiųjų, tiek ir vargingų valstiečių šeimose, nes jai gaminti produktai būdavo po ranka, tik žiemą šį patiekalą gyventojai gamindavo rečiau.

Tad kol dar ne žiema, kviečiame ir jus grįžti į vaikystę ir pasigaminti zacirką pagal Įstricos kaime išlikusią savitą gaminimo tradiciją.

Zacirka

Taigi dviem porcijoms reikės:
1 kiaušinio,
300 g viso grūdo kvietinių miltų,
pieno 3,2 proc. riebumo – 0,5 l,
vandens – 0,5 l,
pagal skonį druskos ir sviesto.

Eiga:

* Kiaušinį išplakame su trupučiu pieno ir druska. Tada po truputį dedame miltus, juos pertriname pirštais, kad susidarytu maži tešlos gabaliukai.

* Susidariusius didesnius gabaliukus sugnaibome. Viską po truputį dedame į verdantį vandenį.

* Būtina nuolat maišyti, kad maži gabaliukai nesušoktų į vieną gabalą. Verdama apie 8–10 minučių.

* Baigę virti supilame likusį pieną ir pagardiname sviestu.

* Patiekiame ir skanaujame.