Smidrų ūkio įkūrėjai kavai augina giles, o šitakių grybus vertina dėl priešvėžinių savybių ir vitamino D sankaupų

Prieš 7 metus Kotryna (30 m.) ir Algimantas (33 m.) Meidai ryžosi persikraustyti iš miesto į kaimą ir čia puoselėti ūkį, kurį pavadino „Meidukis“. Įsikūrusi Anykščių rajono kaimelyje, pora nusprendė pasinerti į ūkininkavimą ir turimus žemės plotus apsodino smidrais. Tačiau vien smidrais šis ūkis neapsiriboja – sezono metu šeima džiaugiasi išaugintais šitakiais (shiitake grybais) ir gilėmis, kurias naudoja kavos gamybai. Apie ūkio įkūrimą ir auginimo ypatumus kalbėjomės su dviejų mažamečių mama Kotryna Meide.

– Kokias studijas su vyru esate baigę?

– Algimantas yra baigęs pasieniečių mokyklą, taip pat įgijęs Elektros energetiko bakalaurą. Tad prie ūkio jį pašaukė ne išsilavinimas, o tiesiog vidinis noras ir žmona. Aš studijavau žemės ūkio technologijas ir vadybą neakivaizdiniu būdu, tad įgytas žinias nešiausi namo metai iš metų, kol šeimoje suvešėjo reali ūkininkavimo idėja. Praktiškų žinių apie žemės ūkį neturėjome nė vienas, tad ir pradėjome nuo vadovėlio. Manau, gerai, kad žinias apie ūkininkavimą gavome iš mokymo įstaigos, o ne iš kartų patirties. Iš kartos į kartą būna perduodamos ydingos praktikos. Žinoma, ne visada, bet dažnai nesusimąstoma apie naujoves, besikeičiančias technologijas. Na, mums ir nebuvo kas perduotų žinias – mūsų tėvai nėra ūkininkai.

Taigi aš nuo išsilavinimo visai nenutolau. Na, neskaitant to, kad laisvu nuo ūkio metu dirbu mažytėje savo optikoje, o Algimantas ne sezono metu dirba Panevėžio policijoje. Elektriko išsilavinimas praverčia remontuojant, mat gyvename šimtametėje sodyboje. Čia jau daug ką suremontavome, bet dar daug ir liko.

– Ar visada svajojote apie savo ūkį, o gal ši idėja kilo vėliau?

– Ūkis niekada nebuvo mūsų svajonėse. Neplanavome tokio dalyko, taip gavosi natūraliai. Į tokią specialybę stojau su mintimi, kad norėsiu dirbti ūkininkus aptarnaujančioje sferoje, konsultuoti pardavimų, prekės ženklo klausimais, prisidėti prie technologijų kūrimo ar tobulinimo, galų gale, tiekti reikiamas prekes – juk ūkis yra pasaulį maitinanti sritis, joje darbo niekada netrūks.

– Kaip nusprendėte įkurti savo ūkį?

– Tokia mintis kilo 4-5 kurse. Jau buvoo susiformavusi asmenybė, o paskaitos buvo labai įdomios, dėstytojai „uždegantys“. Tuo metu susilaukėme savo pirmagimio ir mieste darėsi ankšta, nes gyvenome nuomojamame bute. Jau kurį laiką pasvajodavome apie gyvenimą kaime, kur nereikėtų labai rūpintis vaiko linksminimu, nes kaime veiklos netrūksta.

Pradėjome dairytis sodybos netoli Utenos, bet paieška išsiplėtė ir taip atsidūrėme Anykščių, Ukmergės ir Panevėžio rajonų sankirtoje, juokais vadinamame Bermudų Trikampyje, nes visi miestai yra bent 30 kilometrų nuo mūsų.

Įsigytai sodybai priklausė apie 2 hektarai žemės. Apie tai labai negalvojome, pirmiausia rūpinomės, kaip kuo greičiau pastatyti namą ant kojų, nes jis buvo tikrai apleistas. Bet vėl prasidėjo mokslai, įdomios paskaitos ir viskas, palūžome. Sakome: yra 2 hektarai žemės, pabandome juos įdarbinti. Pavyko gauti Europos paramą įsikūrimui, bet vis vien reikėjo daug ir savo pinigų investuoti, tad sodybai tuomet užteko tik būtiniausiems darbams – kad nešaltume ir turėtume, kur nusiprausti.

– Kaip sekėsi įsikūrimo darbai?

– Iš tiesų ūkio įkūrimas buvo streso kupinas laikotarpis. Daug nežinios, kai žinios – tik iš vadovėlių, daug nerimo – juk buvome visiškai žali. Neturėjome suvokimo apie darbų imlumą laikui. Pavyzdžiui, planavome susodinti daigelius per savaitgalį – užtrukom apie porą savaičių. Turėjau praktinės patirties pardavimuose ir rinkodaroje, todėl dar nespėjus susodinti smidrų jau kontaktavau su galimybėmis juos realizuoti.

Studijų metu dirbau pardavimų srityje ir nors nesijaučiau 100 procentu savo rogėse, buvau pakankamai stipri vadybininkė. Buvo neramu tik, kaip suvaldysime tuos kiekius, plotus. O vyras dėl praktinės dalies buvo gana ramus, labiau nerimavo dėl pardavimų dalies, tad buvome atrama vienas kitam.

Nors konkrečiai apie pinigus ir pelną įsikurdami negalvojome, vis vien tai buvo vienas iš streso faktorių, nes samdomame darbe uždirbtus pinigus tekdavo kurį laiką investuot į ūkį. Tad kurį laiką ne tik neturėjome pajamų, bet turėjome ir nuostolį.

Dabar esame laimingi, kad nepalūžome, ėjome šiuo keliu užtikrintai, nesidairydami, vienas kitą palaikydami. Prireikė šiek tiek laiko atsikvėpti nuo įsikūrimo streso, tačiau šiai dienai jau kuriame ir atsargius plėtros planus.

– Kodėl pasirinkote auginti būtent smidrus?

– Norėjosi kažko neįprasto – šiuolaikiško, gurmaniško. Lietuvoje smidrų ūkių tuo metu buvo vos keli, tai buvo dar nemažai įdirbio reikalaujanti daržovė. Vyras buvo labiau linkęs į uogų auginimą, tačiau man uogos pasirodė jau pakankamai užpildyta rinka su nemaža konkurencija iš kaimyninių šalių.

Įvertinome, kur mes norime skirti daugiau darbo – ar išskirtinumo kūrime jau pažįstamo produkto, ar susikurti rinką ne taip gerai žinomam. Taip ir laimėjo smidrai.

– Pasibaigus smidrų sezonui, prasideda grybų ir gilių laikas. Kuo ypatingi yra šitakiai?

– Taip, po smidrų džiaugiamės jau kitomis gėrybėmis. Gaila, kad ąžuolas gilių duoda tik kas kelis metus, bet iš jų išeina labai skani kava. O štai šitakiai stebina viskuo. Pirma, kad jų galima pasisodinti tiesiog sode, ant lapuočių medžių rąstelių. Antra, kad jie užauga gana gausiai, jei prižiūrimi teisingai.

Jų skonis – lyg pievagrybio ir baravyko mišinys su česnako poskoniu, labai gurmaniškas. Tačiau šie grybai tikriausiai išgarsėjo dėl savo teigiamų savybių imuniteto stiprinimui. Jie yra vitamino D šaltinis, turi priešvirusinių ir net priešvėžinių savybių. Iš šių grybų gaminami ir maisto papildai.

– Ką dažniausiai iš jų gaminate? Galbūt turite kokį firminį receptą iš šių grybų, kuriuo galėtumėte pasidalinti?

– Juos galima valgyti ir žalius. Ant plonos duonos riekelės užsitepkite sviesto ar brie sūrio ir uždėkite shiitake griežinėlį – puikus sumuštinis. Mes dar labai mėgstame tiesiog keptus ant sviesto – valgo net vaikai.

– Na o giles – tik renkate ir parduodate? Kavos patys negaminate?

– Esame išbandę įvairius gilių kavos receptus. Tačiau sulaukę gilių metų renkame ir siunčiame jas į netolimą gamyklėlę perdirbimui į kavą. Jau porą metų gilių neturėjome, tikimės, kad gal šiemet prikelsime „Meidukio“ gilių kavą.

– Kokiomis taisyklėmis stengiatės vadovautis savo ūkyje?

– Kadangi mūsų smidrų plotai juosia sodybą – svarbu auginti kuo natūraliau, be pesticidų. Juk mūsų daržas yra ir mūsų vaikų žaidimų aikštelė.

Taip pat man labai svarbu viską atlikti technologiškai teisingai. Kada dirbti žemę, kada ravėti, kada tręšti, pjauti, o kada jau nebe. Jau galiu palyginti, kiek ūkis laimi dirbdamas pagal vadovėlį lyginant su technologijoms atlaidesniais ūkiais. Iš mažesnio ploto mes gauname didesnį nei vidutinį derlių.

– Su kokiais sunkumais tenka susidurti ūkyje?

– Ūkiui įtaką darančių veiksnių stengiamės nevadinti sunkumais. Ūkis yra labai nuo gamtos priklausoma verslo sritis. Kas nesiruošia bendradarbiauti su gamta, tam ūkyje nelabai vieta. Šalnos, temperatūrų svyravimai, ligų ar kenkėjų metai – tai natūralu. Ir natūraliai rizikinga.

Smidrų ūkis labai priklausomas nuo rankų darbo. Tad vienas iš didžiausių rūpesčių – užtikrinti reikiamą darbuotojų skaičių sezono metu. Mūsų „Bermudų trikampyje“ tai viena sudėtingesnių užduočių, bet porą metų pasikapanoję jau turime sezonui pasiruošę įvairių planų ir scenarijų.

– Galbūt auginate dar kažką papildomai, savoms reikmėms?

– Nekomercinio daržo galima sakyti neturime. Užtenka to rūpestėlio per sezoną, tad įprastas daržoves perkame iš vietos ūkininkų – taip palaikome vieni kitus. Turime tradiciją – kasmet išauginti moliūgų Helovinui, tad su vaikais sėjame sėklytes ir kamšome paskui daigelius kur randame vietos teritorijoje. Jau keletą metų didžiausius moliūgus išauginame šiaudiniuose rulonuose. Vyresnėlis, dar kasmet suradęs pliką plotelį pasėja saulėgrąžų. Toks natūralus ir gyvas kiemas be didelių pastangų.

– Ar turite kažkokių planų, idėjų, svajonių ateičiai, susijusių su jūsų ūkiu?

– Kaip jau minėjau – praėjus sunkiausią laikotarpį, pagyvenus ramiai ir saugiai, jau norisi planuotis nedidelę plėtrą – įsivesti dar vieną smidrų veislę naujame plotelyje. Galbūt kada nors auginsime dar daugiau moliūgų. Bet ne valgymui, o dekoracijoms – tam yra išvestos specialios plonasienės veislės, sukuriančios mažai biologinių atliekų.