Tortus ir pyragaičius kepanti ukrainietė Aliona stengiasi kuo daugiau dirbti, kad nustumtų mintis apie karą: viduje jaučiu didelę tuštumą

Tuoj bus metai, kai ukrainietė Aliona Lariuk, bėgdama nuo karo, prieglobstį rado Lietuvoje, Prienuose. Tada besilaukianti moteris, į senutėlį opelį įsisodinusi keturmetį sūnų, mamą ir katiną, iki Lietuvos važiavo kone penkias paras. Vos atvykusi konditerijos specialybę turinti moteris iškart ėmėsi veiklos – kepti tortus. „Kai dirbi, pamiršti galvoti apie karą“, – sakė man tada kalbinta moteris, tą patį kartoja ir dabar. Per praėjusius metus Aliona ne tik pradėjo konditerijos verslą, bet ir pagimdė dukrą, kurios krikšto mama taps tada išsigandusią ir pasimetusią šeimą priglaudusi prieniškė Viktorija.

Tortų sėkmė pribloškė

Du vaikus auginanti Rimanto ir Viktorijos Ignatavičių šeima praėjusių metų kovo 1 dieną atvykėliams užleido dukters kambarį, tačiau, kaip tada pasakojo, jis buvo reikalingas tik pernakvoti. Visą laiką ukrainiečiai leido kartu su lietuvių šeima – kartu stebėjo žinias apie rusų siautėjimą Ukrainoje, kartu maistą gamino.

Praėjus vos kelioms dienoms po atvykimo Aliona pasisiūlė iškepti tortą. Paaiškėjo, kad ji – profesionali konditerė, ilgus metus dirbusi ceche, prieš pat karą nusipirkusi įrangą ir pradėjusi dirbti savarankiškai.

„Gaminio nuotrauka Viktorija pasidalino feisbuke – sako, o gal kas nors norės užsisakyti. Tačiau to, kas nutiko paskui, tikrai nesitikėjome – užsakymai ėmė plaukti nesustojamu srautu“, – šypsosi pašnekovė.

Žmonės užsisakydavo kepinius ir iš pradžių netgi mokėdavo daugiau nei paprastai gaminys kainuoja – taip norėjo pagelbėti pabėgėlių šeimai. Be to, rėmė drabužiais, žaislais, konditerijos įrankiais, o sužinoję, kad jauna moteris laukiasi, sunešė ir kraitelį.

Vairuotoju dirbantis vyras namuose – retas svečias, po kelis mėnesius praleidžia komandiruotėje. „Prireikus pagalbos visada kreipiuosi į Viktoriją ir Rimantą, jie man – lyg giminės. Ir nors jau daugiau kaip pusmetis gyvename atskirai, kasdien bendraujame ir šventes sutinkame kartu. Viktorija kažkada išsitarė norinti tapti krikšto mama. Tai mes, pasitarę su vyru, pasiūlėme jai pakrikštyti mūsų Adeliną. Viliuosi, kad pasibaigus karui galėsime visi kartu važiuoti į Ukrainą ir surengti krikštynas“, – planus kuria pašnekovė. Ir priduria, kad Viktorija labiausiai iš visų nusipelniusi tapti krikštamote – kartu su besilaukiančia Aliona lankėsi pas gydytojus, dalyvavo gimdyme, nes Alionos vyras kaip tik buvo komandiruotėje.

Lietuvoje gimusi dukra jau turi krikšto mamą

Šiandien Alionos mama Viera jau pusmetis, kai grįžo į Ukrainą. „Na, ne mane vieną ji turi, dar yra sūnus, kuris su žmona ir dviem dukrytėmis liko Ukrainoje. Mama labai ilgėjosi jų, namų“, – sako Aliona. Bila Tserkva, iš kur ukrainiečiai atvyko, rimčiau bombarduota kelis kartus, kurių metu labiausiai nukentėjo karinė bazė.

Paprašius palyginti savijautą prieš metus ir dabar, Aliona sekundei nutyla. „Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Ukrainoje liko namai, artimieji, apėmęs slogus ilgesys laikui bėgant tik auga. Yra ir pyktis dėl neteisybės, kurią tenka patirti mano tėvynainiams. Tiesą pasakius, mes su vyru dar iki karo planavome įsikurti Lietuvoje – nes mano Volodymyras čia dirba. Tačiau persikelti ketinome visai kitokiomis aplinkybėmis ir ne taip greitai. Iš kitos pusės vertinant situaciją, šie metai mūsų šeimai dovanojo dar vieną vaiką – auginame ketverių mėnesių Adeliną ir dėl to esame labai laimingi. Taigi, kalbant apie praėjusį laiką – jaučiuosi lyg sūpynėse būčiau“, – sako Aliona.

Ji neslepia: nors gyvena ramiai, skausmas dėl kariaujančios tėvynės, dėl žūstančių žmonių ir kitų ukrainiečiams tekusių negandų niekur nedingęs. Užtat kai tik turi galimybę, Aliona skuba padėti Raudonojo kryžiaus darbuotojams, perka ir reikalingus daiktus arba pinigus siunčia į Ukrainą – kariams iš gimtojo miesto.

„Žinote, viduje jaučiu tokią didelę tuštumą, kurią vis bandau kažkuo užkimšti – pagalba, darbu, siuntiniais, tačiau sekasi sunkiai, palengvėjimo nėra. Ir vis tiek suprantu, kad neturiu teisės dejuoti – jiems ten blogiau, tad, kiek galiu, stengiuosi padėti“, – pasakoja.

Su Ukrainoje esančiais artimaisiais bendraujanti Aliona perduoda, kad ukrainiečiai neabejoja pergale. „Sako, mūsų vaikinai duos okupantams grąžos. Atvykusi į Lietuvą tikėjausi po pusmečio grįžti namo, pasirodo, ne taip greitai. Ir nors mūsiškiai kaunasi, tie svolačiai vis dar ten. Tikiuosi, kad Dievas yra ir jis viską mato – visas pasaulis laukia karo pabaigos, tačiau kol kas tai dar nenutiko“, – apmaudu dalijosi ukrainietė.

Malonumas atiduoti pinigus

Geriausias būdas užsimiršti ir negalvoti apie neramioje Ukrainoje likusius artimuosius, apie baisius Rusijos grasinimus, pasak Alionos, yra darbas. Socialiniuose tinkluose išgarsėjusi ukrainietė kepa žmonėms, įmonėms pagal užsakymus, o prieš didžiąsias šventes, sulaukusi užsakymų srauto, gamina gardėsius ir didžiųjų miestų gyventojams. Tortų Aliona nekepoė tik porą savaičių, kol sustiprėjo po gimdymo.

„Nenorėjau prarasti klientų, o ir ši veikla man labai patinka. Juk žinote – kai tai, kuo užsiimi, teikia malonumą, tai nėra darbas. Aš be jo negaliu – man tai kaip oras“, – prižiūrėti kūdikį Alionai padeda Viktorija. Laisvu metu moteris internete domisi konditerijos naujovėmis, ieško idėjų, mokosi.

Ukrainoje savo veiklą Aliona buvo pavadinusi „Tartaletka“ (mat tuo metu kepė tartaletes), o Lietuvoje pervadino į „Tarta Ledi“. Kol kas užsakymus priima ir su klientais lietuviškai bendrauja Viktorija, tačiau Aliona pamažu mokosi lietuvių kalbos ir ateityje, tiki, pati galės bendrauti su užsakovais.

Ir tai ne visi Alionos norai. Klasikinius ir šokoladinius „Napoleonus“, medaus, biskvitinius tortus su braškėmis, proginius pyragus, tartaletes, įvairius pyragaičius kepanti ukrainietė svajoja apie kavinę. Turinti nemenkos konditerijos cecho vadovo, baristos patirties Aliona neabejoja Prienuose, Kaune, o gal dar kitame mieste sukursianti jaukią vietą, kurioje bus galima išgerti kavos, suvalgyti skanėstą arba įsigyti išsinešimui.

O kol ateis galimybė šiai svajonei išsipildyti, Aliona norėtų tapti Kaziuko mugės dalyve. Kadangi Prienuose mugė nevyksta, ukrainietė norėtų šventės metu Vilniuje ar Kaune prekiauti savo kepiniais, o surinktas lėšas pervesti kariaujantiems tėvynainiams.

Vasarą moteris dalyvavo Prienuose rengtoje duonos šventėje, buvo tarp geriausių, o laimėtą prizą, kurį vyras dar padvigubino, išsiuntė kariams į Ukrainą. „Žinote, dar niekada nebuvau patyrusi tokio malonumo kažkam atiduodama pinigus. Todėl, viliuosi, tai dar kartą patirti po Kaziuko mugės“, – ukrainietė tiesiog dega šia idėja. Tik dar nežino, ar jai pavyks patekti į Vilniaus ar Kauno mugę ir gauti vietą prekybai.