Kažkada, seniai seniai, Vilniuje kinų restoraną trumpai turėjo „Stikliai“, atsivežę iš Kinijos ne tik virtuvės personalą, bet ir meistrus, kurie kūrė interjerą. Tą restoraną šiandien prisimena tik naujosios Lietuvos maisto kultūros istorikai (tokie kaip aš), nes jis gana greitai užvėrė duris: anais laikais buvo per sudėtingas, nesuprantamas mūsų žmonėms. Lietuva tada buvo pernelyg paprasta ir tik besibraunanti į pasaulį, tada užsienietiškas maistas buvo sangrijos kompotas iš Ispanijos, steikas su krauju ir saldi uogienė, derinama su mėsa. Tai atrodė kaip progresas. Tada.
Dabar kankintis nebereikia. Viskas, kaip ir visada maisto ir svetingumo srityje, prasideda nuo žmonių. Jei nori turėti gerą restoraną su pasauline virtuve, turi būti šefas su pasaulio patirtimi.
Bet Gilas Lietuvoje gamina, žinoma, ne cepelinus ir ne šaltibarščius. Ryžių ūkininkės ir drabužių krautuvininko vaikas užaugo maisto kultūroje, kurios man visada pavydu: ta šalis yra smarkiai paveikta kinų, malaiziečių, ispanų (Filipinai buvo Ispanijos kolonija kelis šimtus metų) ir amerikiečių maisto kultūros, todėl Filipinuose skoniai, kvapai ir spalvos tiesiog sprogsta. Žinoma, ten daug ryžių, kokosų, bet svarbiausias dalykas yra atvirumas visoms kultūroms.
Kai pirmąsyk valgiau „Cantonese“, man pasirodė, lyg kinų maistą čia perjungė iš juodo-balto į spalvotą vaizdą. Tai buvo lyg susipažinimas vaikystėje su spalvotu, blizgiu, ryškiu žurnalu vietoje nykaus bespalvio laikraščio.
„Aš skoniais ir kvapais susidomėjau jau tada, kai buvau pradžios mokyklos moksleivis, – pasakoja šefas. – Kai man buvo dešimt, seneliai turėjo nedidelę valgyklą prie mano mokyklos ir aš visada padėdavau jiems gaminti bei stebėdavau, kaip jie gamino maistą. Tada pradėjau užuosti, ragauti ir suprasti maisto šviežumą – jie man ir ragauti leisdavo.“
Šefas Gilas Deoquino yra dirbęs daug kur pasaulyje ir mokėsi pas daugelį garsių šefų, iš kurių nenorėjo nieko išskirti: turbūt todėl, kad, paminėjęs vieną, gali nejučiomis nuskriausti kitą. 23-eji metai patirties: „Aš iš visų mokiausi ir dabar visą laiką skaitau geriausias kulinarines knygas, žiūriu laidas apie garsiausius pasaulio šefus“, – pasakoja Gilas.
Jam teko dirbti daug kur pasaulyje, taip pat ir itin (gal ir perdėtai? – Andriaus Užkalnio pastaba) reikliems svečiams, pavyzdžiui, Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Žmonės kai kuriose kultūrose yra linkę savo pageidavimus ir norus reikšti karštai ir, kiek man pačiam teko matyti, ne visada pagarbiai, dramatiškai. Gilas sako, kad lietuviai palieka malonų įspūdį: pati Lietuva, pasak jo, puikiai organizuota ir labai saugi šalis, o svečiai yra santūraus skonio ir malonūs valgytojai, dėkingi, labai kantrūs ir tikrai nedramatiški.
Jis sako, kad, net ir pats būdamas labai emocingas, didžiuojasi tuo, jog sugeba užsispirti ir dirbti, siekti, ko sumanęs, net ir tada, kai atsitinka klaidų. Žinau, kad klaidų atsitinka visiems, tačiau kol kas jų nepastebėjau: kai ateisite į „Cantonese“, jus nustebins preciziškas, juvelyriškas rankų darbas patiekaluose – Gilo virtuvėje, kur dirba tarptautinė komanda („Taip, jie pasiilgsta namų ir artimųjų“, – patvirtina jis) darbo rezultatai primena laikrodininkų ar juvelyrų dirbtuvės pavyzdžius.
Kokie populiariausi ir sėkmingiausi patiekalai Vilniuje? „Dim sum (kiniški maži kąsniukai, dažniausiai lengvutėje tešloje, su fantastiško skonio įdarais – Andriaus Užkalnio pastaba) ir kiniška antis – šių patiekalų Vilniuje daug nerasi“, – sako šefas diplomatiškai. Galiu pasakyti – beveik niekur nerasi, išskyrus Gilo Deoquino virtuvę: mano draugai ir aš vos neverkėme iš laimės, pagaliau radę tuos patiekalus, kuriuos galėjome skanauti tik Londone, Vašingtone ir Čikagoje.
Šefas sakė, kad nori visą laiką turėti pilną arsenalą: daržovių, mėsos, taip pat ir paukštienos, jūros gėrybių, kad „visi svečiai būtų absoliučiai visą laiką patenkinti“. Tai skamba kaip maksimali programa, tačiau gyvenime yra tokių žmonių, kurie ne tik užsibrėžia maksimaliai, bet ir įgyvendina tokį planą. Man šis šefas būtent toks ir yra.