Beveislis šuniukas, vardu Oregon, paimtas iš prieglaudos „Vyšnių sodas“ (kas imate šuniukus ir kačiukus iš prieglaudų, darote kažką teisingo gyvenime, ačiū jums, ir ačiū visiems, kas tose prieglaudose dirba, nes jūs darote šventą darbą), važiavo kartu su mumis į Aukštaitiją, į Labanoro miestelį, į restoraną „Labanoras“. Tai nebuvo jo pirmasis pasirodymas viešumoje: jau buvo supažindintas mieste su Edita Mildažyte ir Rolandu Skaisgiriu ir filmavosi TV žiniose man ant rankų, kai daviau interviu. Kai kuriems šuniukams gyvenime pasiseka.
Pasiskambinome į Labanorą prieš važiuodami, jie atsiliepė „klausau“, sakom, ar čia restoranas, sako, nu tai taip, restoranas. Ar priimsit su šuniuku į terasą? Sako, priimsim.
Gera pradžia, nes šiaip Lietuvoje lankytojų su šunimis nelabai kur nors mėgsta, panašiai, kaip prieš tris dešimtmečius nemėgo neįgaliųjų („čia restoranas, o ne lazaretas“ – tikra istorija iš maždaug 1985 metų, kai neįleido žmogaus su ramentais). Tačiau aš daug ką sugebu pakeisti: išmokiau užeigas nebekarpyti servetėlių trikampiukais, tai gal ir šunis pasitikti išmokysiu, kol būsiu Lietuvoje, o būsiu bent kelis mėnesius ir tada žiūrėsiu, kaip realybėje atrodo keliavimas po pasaulį su augintiniu.
Labanoro miestelis regioninio parko širdyje yra auksinėje vietoje. Parkas išsiplėtęs per tris Lietuvos rajonus, net tiksliai nežino, kokio jis dydžio. Vikipedija rašo: „Parko teritorija užima 55344 ha (kitais duomenimis – 52848 ha) plotą“. Tai gero gyvenimo požymis: kai negali suskaičiuoti, kiek tavo namuose kambarių arba kiek turi automobilių, reiškia, tau nieko netrūksta. Hm, panašiai, kaip Kanados šiaurėje: erdvės tokios, kad visų ežerų net tiksliai niekas nėra suskaičiavęs, ir net kai kurie didieji nematuoti ir netirti ligi šiol.
Vieta auksinė, nes daugybė žmonių, kurie turi ten sodybas, visiškai nemato jokio vargo, turi daug pinigų, ir, pavargę nuo šašlykų kepimo, važiuoja į Labanoro miestelį valgyti, kad nors sykį patiems nereikėtų indų plauti.
Kažkada esu buvęs tame restorane, ir man nepatiko, bet dabar viskas pasikeitę neatpažįstamai – patalpos išsiplėtę, didžiulė terasa, nepigūs baldai ir skėčiai ir net vištas galima vaikams palesinti, nusipirkus lesalo ir įmetus 50 centų į kiaulę taupyklę. Jie to straipsnio, atrodo, nepamiršo, bet pykčio nelaikė.
Valgiaraštis gana didelis ir visko norisi. Baravykų dar nėra (ankstoka), ir jie sąžiningai apie tai praneša, taip pat pasako, kad rudmėsės konservuotos, kas irgi suprantama, užtat voveraitės jau šviežios.
Alų čia galima užsisakyti su putpelių kiaušiniais ir grietine (3,80 EUR), ir kiaušiniai, ir grietinė išmakaluojami stiklinėje ir pasidaro toks baltas tirštas pieniškas kokteilis suaugusiems. Čia tokia lietuviška „Čelada“ – meksikiečiai alų maišo su pomidorų sultimis, aitriu padažu ir tirštu jūros geldelių nuoviru, o lietuviai mat irgi turi savų receptų.
Labai smagios buvo mažytės stintos (5,80 EUR): paprastai tai žieminė žuvytė, bet ir vasarą, žinokite, puikiai triauškiasi, juo labiau, kad prie jų išmaniai patiekta agurkų. Pačios stintos, kaip žinote, irgi kvepia agurkais.
Tiek rudmėsės (9,80 EUR), tiek voveraitės (9,80 EUR) buvo tikrai neblogos, gal tik padažas gana blankus. Gal čia Vilniaus dietinio, lengvo maisto mados pasiekė Aukštaitiją?
Atskirai norėčiau padejuoti dėl bulvių. Jos nebuvo išskirtinės, buvo normalios, kaip ir visur Lietuvoje, ir tai yra jų problema. Aukštaitijoje, tose žemėse, bulvės turėtų būti fantastiškos, neįtikėtinos, įvairios, bet lietuviai nemyli bulvių, nors jų užsiaugina daug ir noriai naudoja patiekaluose. Kaip ir sovietiniais laikais, beveik niekur nėra skirtingų bulvių veislių (anuomet daržovių parduotuvėse buvo tiesiog „bulvės“), išskyrus gal didmiesčių parduotuves, kur šiais laikais yra ir jaunų, ir spalvotų, ir saldžių. Bet šiaip meilės nėra. Panašiai, kaip Argentinoje, turinčioje vieną didžiausių žvejybos laivynų pasaulyje, žuvies beveik niekas nevalgo, nes nemyli jos. Visą eksportuoja.
Trintų rudmėsių sriuba (per klaidą įrašyta čekyje kaip „Baravykų sriuba“, bet tiek pat kainuojanti, penkis eurus) turėjo aiškų rudmėsių kvapą ir skonį, tačiau abejoju, ar reikia rudmėses trinti. Čia tas pats, kaip kokius krabus ar ikrus mesti į blenderį ir ištrinti į košę: pernelyg skanus, delikatesinis dalykas, kad jį smulkintum. Čia mano nuomonė. Aišku, viskas šioje apžvalgoje yra mano nuomonė.
Šaltibarščiais (3,20 EUR) likome patenkinti. Nesakau, kad jie buvo geriausi, kokius esame ragavę, bet be vargo užsisakytume vėl, nors šiaip šiam patiekalui turime labai aukštai pakeltą kartelę. Esame tikri, žinokite, šaltibarščių gurmanai ir priekabiausi žinovai.
Nustebino ir pradžiugino bulviniai blynai (jie sako – sklindžiai), 4 EUR. Nustebino, nes atrodė labai paprasti, ir nuotraukoje atrodo paprastai, tačiau skonis buvo tikrai puikus, beveik kaip namuose gamintų. Man galbūt dar labiau patinka stambesnio tarkavimo ir su nežmoniškai daug svogūno, bet čia kitas receptas, ir, aš pripažįstu, labai labai geras. Blynai-prizininkai.
Kai atnešė virtinius su grybais (5,80 EUR), jau buvome taip prisivalgę, kad vos galėjome kvėpuoti, o gaila, nes tie virtiniai buvo nuostabūs, bet teišgalėjome paragauti, ir didžioji dalis liko ant lėkštės. Siūlė supakuoti į kelionę, bet žinau, kad sykį išvirtus virtinius šildyti yra netikęs reikalas, todėl atsisakėme.
Dviese sumokėjome 51,20 EUR ir dar palikome arbatpinigių, manau, kad labai protinga kaina už tokią gausą, gal ir nėra nežmoniškai pigu, bet tikrai nepavadinsi plėšikautojais, ypač kai vieta yra turistinė, daug užsieniečių ir šiaip ubagai ten neužsuka.
Ar likome patenkinti? Tikrai taip, ir atvažiuotume vėl. Ir vėl užsisakyčiau tų blynų, virtinių, ir turbūt rudmėsių, ypač jei tada jau būtų šviežių. Yra vietos augti ir tobulėti, bet jei visi tokie provincijos restoranai būtų, tai kaimiškoji Lietuva greitai pavirstų į pasakų kraštą. Keturios žąsys iš penkių.