Stebuklą lėkštėje sukursite, panaudodami įvairius žalumynus – pavyzdžiui, švariose pamiškėse surinktas vasaros pradžios žoleles.
Ūksmingose vietose dar galite pasirinkti jaunų garšvų. Atokaitoje, žinoma, jos jau išstypusios, sukrovusios žiedus, bet ten, kur pavėsis, dar kalasi jauni minkšti lapeliai, puikiai tinkantys žaliam patiekalui. Vienintelis šio pikantiško skonio žolių „nepatogumas“ – švelnūs pūkeliai, dengiantys visus lapus ir šiek tiek primenantys dilgėlių spygliukus. Todėl salotoms garšvas siūlyčiau stambiai sukapoti: jos susimaišys su kitomis žolėmis ir bailiukai jų net nepajus.
Kartu galite paskabyti ir pienių lapelių, puikiai pakeisiančių cikorijas, suteiksiančias salotoms lengvo kartumo – svarbu nepadauginti. Gražgarstes, beje, „pavaduos“ lietuviškų pievų rūgštynės, kodėl gi jų nepabandžius?
Taip pat suplėšome – ne supjaustome - ir porą saujų sviestinių salotų lapelių, švelnių švelnutėlių.
Žoleles sumaišome su pusžiedžiais pjaustytu mėlynuoju svogūnu ir krapais. Kadangi žmonės – ne karvės, kad tik žolę rupšnotų (kaip anksčiau, prieš pamėgdamas salotas, sakydavo mano uošvis), pagardiname salotas derančiais priedais: vos minutę virtais putpelių kiaušiniais ir švelniai rūkytos lašišos juostelėmis.
Padažui – ypač gardžiam salotų padažui – į stiklainiuką užsukamu dangteliu išspaudžiame maždaug valgomąjį šaukštą citrinos sulčių ir skiltelę česnako. Įkrečiame po šaukštelį švelnių garstyčių ir medaus, o jeigu jo nemėgstate – cukraus sirupo, patikėkite, saldumo čia būtinai reikia.
Pagardiname druska ir grūstais juodaisiais pipirais. Įpilame maždaug keturis šaukštus tyro alyvuogių aliejaus.
Stiklainiuką užsukame ir energingai supurtome – pamatysite, kaip produktai susijungia į vientisą tirštoką masę. Tokio padažo, išlaikant proporcijas, tik nepadauginant česnako, galima suplakti ir daugiau – šaldytuve jį galima laikyti net kelias savaites.
Salotas išdėliojame į lėkštes. Padažo kiekvienas užsipila pagal skonį prieš pat valgydamas.