Karčemose dirbo jau nebe žydai, o vietiniai gyventojai, daugiausia priklausantys amatininkų cechams.
Klaipėdos krašto karčemose lankytojai buvo maitinami įvairiu maistu, gaminamu ugniavietėse arba židiniuose, virš arba šalia žarijų: tai būdavo įvairūs užkandžiai, sriubos, košės, troškiniai, kepsniai.
Kitaip sakant, karčemos iš tiesų buvo valgyklomis (kodėl mūsų dienomis šiuo gražiu ir tiksliu vardu – „valgykla“ nėra vadinamos maitinimo įmonės, man nesuprantama, nes ten žmonės eina valgyti...).
Karčemose lankydavosi pradžioje amatininkai, o vėliau ir kiti aukštesnio rango žmonės – kariai, pirkliai, turtingesni miestelėnai, todėl čia būdavo ir didesnis pasiūlymas gėrimų, valgių, kuriuos gamindavo karčemoje dirbantys virėjai, o patiekdavo aptarnaujantis personalas. Štai čia būdavo grojama, šokama ir dainuojama.
Išskirtinis karčemų sambūris buvo Haydekruge buvusioje skalvių genties teritorijoje.
Žemės aplink Haydekrugą ir toliau į šiaurę ir rytus buvo vadinamos Lamata. Per šias žemes Kryžiuočių ordino laikais (XIV a. – 1525 m.) Haydekrugo seniūnijos teritorijoje ėjo kelias iš Tilžės į Klaipėdą.
1511 m. įkurta karčema, apie kurią susidarė Haydekrugo gyvenvietė.XVI a. pr. įsikūrė Verdainė ir Žibų gyvenvietė, kurioje gyveno amatininkai.
Nuo XVI a. antros pusės Heydekrugas (Šilokarčema) ėmė garsėti savaitiniu turgumi, į kurį suvažiuodavo žvejai, žemdirbiai, amatininkai, pirkliai ne tik iš gretimų apylinkių, bet ir iš Žemaitijos, Karaliaučiaus, Tilžės, Kuršių Nerijos, Rusnės ir kt.
1525–1701 m. Haydekrugo seniūnijos teritorija priklausė Prūsijos kunigaikštystei. Karo metu, 1628–1635 m., ją valdė švedai, 1701–1871 m. – Prūsijos karalystė.
XVIII a. Haydekrugo seniūnijos teritorijoje pasikeitė gyventojų sudėtis. Didžioji dalis lietuvininkų - šišioniškių žuvo ar išmirė per amžiaus pradžioje vykusį Šiaurės karą ir maro epidemiją, vėliau – Septynerių metų karą (1756–1763 m.), o jų vietas užpildė vokiečiai, austrai, škotai.
1846–1850 m. buvo nutiestas Tilžės – Mėmelio plentas, o 1872–1875 m. Tilžės– Mėmelio geležinkelis, taip pat keliai į Rusnę ir kitas didesnes gyvenvietes. Prie kelių įsteigtos karčemos Gnybaluose, Grabupiuose, Jonaičiuose ir kt.
XIX a. gyventojus nuvargino badas, epidemijos, potvyniai. 1871–1920 m. Haydekrugo seniūnijos teritorija priklausė Vokietijos imperijai.
XIX trečiajame dešimtmetyje Mėmelyje veikė 85 smuklės traktieriai ir karčemos, bet po 1854 metų gaisro beveik neliko karčemų.
Pakitus pavadinimams vietoje traktierių, smuklių ir karčemų atsirado kurhauzai, viešbučiai, restoranai, kavinės, cukrainės, valgyklos.
Gal vertėtų prisiminti ir Lietuvos archyvesaugomą Lietuvos karaliaus Aleksandro 1501 metų raštą, kuriuo besikuriantiems vienuoliams dominikonams dovanojamas žemės sklypas, keturios karčemos ir Vingrių šaltiniai.
Polšoje (Lenkijoje, kuri anuomet buvo žymiai mažesnė už Lietuvos karalystę) karčemų nebuvo ir poliakai (lenkai) juose nedirbo, nes jiems tai buvo ne „honoras“, - aplamai anuomet poliakuose buvo įsigalėjusi nuomonė, kad save gerbiąs poliakas, ypač šlėkta, negali būti pirkliu, amatininku, pardavėju, o vien tik kareiviu...Todėl Polšoje buvo tik smuklės ir užvažiuojamieji kiemai.
Vilniuje XV amžiuje pradėjo kurtis amatininkų cechai. Į cechus pirmiausia būrėsi tie amatininkai, kurie buvo nesusiję su pirkliais. Cecho nariu negalėjo būti ne krikščionis: žydas arba totorius.
1495 m. Lietuvos karalius Aleksandras patvirtino auksakalių cecho statutą, tais pačiais metais – siuvėjų, 1509 m. jį gavo barzdaskučiai, 1516 m. bendrą cechą įsteigė kalviai, katiliai ir šaltkalviai, apie 1522 m. atsirado batsiuvių cechas, 1595 m. patvirtintas mūrininkų ir dailidžių cecho statutas.
XVI a. cechų daugėjo labai sparčiai: suskaičiuoti net 42 amatai. Buvo įprasta, kad kiekvienas amatininkų cechas turėjo savo gyvenamąją gatvę ar kvartalą bei savo reikmėms karčemą.
XV amžiuje Trakų vaivada ir LDK maršalka Jonas Zaberezinskis savo valia ir nutarimu asmeniškai ir viešai nusprendė saloje prie Lėvens upės turėtą ir išlaikomą karčemą su visa teise į nuosavybę ir valdymą, su namu ir turgaus aikšte, su tuo metu gyve¬nančiais žmonėmis, su turto cenzu ir naudojimo pajamomis, su visais tai karčemai priklausančiais ar kokiu nors būdu priskiriamais reikme¬nimis atiduoti ir visiems laikams padovanoti minėtai bažnyčiai ir jos valdovams.
(Fijalek J., Semkowicz W. Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wileńskiej (1387–1506), Kraków, 1948).